Visos biblinės tradicijos kontekste apreiškimas neatsiranda kaip priedas prie jau turimos išminties. Jis ateina tik tada, kai ankstesnis supratimas žlunga. Prieš pašaukimą ateina išmoktų dalykų pamiršimas; prieš žodį – tyla; prieš apšvietimą – suirimas. Kai skaitomos kartu, Jobo knygos, Izaijo knygos ir apaštalo Pauliaus patirtys sudaro nuoseklų modelį, kuris paaiškina logiką, slypinčią už įsakymo „Skaityk“ pirmajame apreiškime Mahometui: apreiškimas prasideda tik ten, kur paveldėta prasmė buvo išvalyta.
1. Jobas: moralinės teologijos žlugimas
Jobas pristatomas ne kaip nusidėjėlis ar skeptikas, bet kaip moralinis pavyzdys. Jo pradinė teologija yra ortodoksinė, nuosekli ir socialiai įtvirtinta: teisumas duoda palaiminimą; kančia reiškia kaltę. Net jo draugai atstovauja vyraujančiai teologinei išminčiai. Niekas Jobo ankstesnėje pozicijoje nėra erezija.
Tačiau būtent šis nuoseklumas ir yra problema.
Kai ištinka katastrofa, Jobas elgiasi taip, kaip elgiasi nuoširdus tikintysis: jis mąsto, ginčijasi, gina, protestuoja, teologizuoja. Didžioji knygos dalis skirta ne kančiai, o nesėkmingam paaiškinimui. Jobo kalbos tampa vis sudėtingesnės – ir vis labiau klaidingos – ne todėl, kad jis meluoja, bet todėl, kad atkakliai siekia suprasti Dievą per paveldėtus mąstymo rėmus.
Lemiamas momentas ateina ne tada, kai Jobas gauna atsakymus. Jis ateina tada, kai žlunga visas jo paaiškinimų aparatas:
„Apie Tave girdėjau tik ausimis,
bet dabar Tave mato mano akys;
todėl atsiimu savo žodžius
ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“
Jobas atgailauja ne dėl amoralumo, o dėl žodžių. Jis atsiima tai, ką pasakė. Jo moralinė teologija – kruopščiai apgalvota, plačiai paplitusi – turi būti ištuštinta, kad susitikimas taptų įmanomas.
Jobas nėra mokomas; jis yra sugriautas.
2. Izaijas: pranašiškosios kalbos išvalymas
Izaijo pašaukimo pasakojimas (Izaijo 6) dažnai klaidingai interpretuojamas kaip pasiryžusio pranašo įgaliojimas. Iš tikrųjų tai yra pranašiškojo pasitikėjimo savimi sunaikinimas.
Izaijas nėra vaizduojamas kaip neišmanantis. Jis jau yra įsitraukęs į religinę kalbą, šventyklos vaizdinius ir sandoros kategorijas. Tačiau susidūręs su dieviškuoju buvimu, jo reakcija yra ne pasirengimas, o siaubas:
„Vargas man! Nes aš pražuvęs;
nes esu žmogus su nešvariomis lūpomis,
ir gyvenu tarp žmonių su nešvariomis lūpomis.“
Problema yra ne tik moralinis nešvarumas; tai kalbinis užterštumas. Izaijo lūpos – jo gebėjimas kalbėti Dievo vardu – yra netinkamos. Sprendimas yra ne mokymas, o smurtinis apvalymas: prie burnos prispausta degančio anglies gabalėlis.
Tik po šio priverstinio apvalymo iškyla dieviškasis klausimas:
„Ką man siųsti?“
Ir tik tada Izaijas gali atsakyti.
Izaijas nepasisiūlo pirmiausia, o vėliau yra mokomas. Jo esama pranašiška kalba turi būti sunaikinta, kad galėtų prasidėti tikrasis pranašavimas.
3. Paulius: teologinio meistriškumo aklumas
Paulius yra aiškiausias episteminio išmokimo atsisakymo pavyzdys. Skirtingai nuo Jobo ar Izaijo, Paulius nėra tiesiog nuoširdus; jis yra ekspertas. Išsilavinęs, uolus, viduje nuoseklus ir visiškai įsitikinęs.
Jam netrūksta informacijos. Jis jos turi per daug.
Damasko įvykis Pauliui nesuteikia naujų argumentų. Jis jį apakina. Tris dienas jis nemato ir nevalgo. Tai nėra atsitiktinis simbolizmas; tai pasaulėžiūros, kuri viską interpretavo – įskaitant pačią Šventąjį Raštą – žlugimas.
Tik po aklumo, tylos ir priklausomybės Paulius vėl atgauna regėjimą. Net ir tada jis nedelsdamas nepradeda mokyti. Jis pasitraukia. Praeina metai, kol prasideda viešoji tarnystė.
Vėliau Paulius savo ankstesnį teologinį kapitalą apibūdins kaip „nuostolį“ ir „šiukšles“. Tai nėra retorinis nuolankumas; tai pripažinimas, kad paveldėtas meistriškumas buvo padaręs neįmanomą tikrąjį Šventojo Rašto skaitymą.
Paulius galėjo sklandžiai skaityti Šventąjį Raštą. Jis negalėjo skaityti jo teisingai.
4. Šablonų atpažinimas: Apreiškimas kaip atėmimas
Visose šiose situacijose išryškėja nuosekli struktūra:
- Iš anksto egzistavęs nuoseklumas (moralinis, lingvistinis ar teologinis)
- Krizė, kuri paneigia tą nuoseklumą
- Tylėjimas, aklumas arba fizinis apvalymas
- Tik tada: pašaukimas ir žodis
Apreiškimas nepatobulina ankstesnio supratimo; jis jį pakeičia. Subjektas pirmiausia turi pasiekti tašką, kai gali nuoširdžiai pasakyti: „Aš negaliu skaityti.“
Tai paaiškina pakartotinį biblinį reikalavimą tylėti Dievo akivaizdoje, įtarumą paveldėtai išminčiai ir pasikartojantį motyvą, kad Dievas pasirenka tuos, kurie neturi ką pasiūlyti.
5. „Skaityk“ perskaitymas šio modelio šviesoje
Žvelgiant į šį biblinį kontekstą, įsakymas „Skaityk“ Mahometo susitikime veikia lygiai taip pat, kaip ir kitur: kaip diagnostinis įsakymas. Jis atskleidžia tuštumą, o ne reikalauja veiklos. Atsakymas „Aš nemoku skaityti“ nėra išsisukinėjimas, o tikslumas. Vėliau įvykęs fizinis suspaudimas atitinka anglį ant Izaijo lūpų, viesulą, nutildantį Jobą, ir aklumą, sustabdantį Paulių.
Visais atvejais apreiškimas prasideda tada, kai ankstesnė prasmė yra prievarta pašalinta.
Išvada
Biblija nevaizduoja apreiškimo kaip atlygio už tyrumą, raštingumą ar ankstesnį teisingumą. Ji jį vaizduoja kaip tai, kas įvyksta, kai žmogaus sukauptas supratimas galiausiai žlunga. Jobo teologija, Izaijo pranašiška kalba ir Pauliaus Šventojo Rašto išmanymas – visa tai turėjo būti panaikinta, kad būtų galima priimti tiesą.
Taip suprantant, įsakymas „Skaityk“ nėra nei paradoksas, nei ironija. Tai galutinis žmogaus nepakankamumo atskleidimas – ir būtina sąlyga, kad apreiškimas galėtų prasidėti.