Kai žvelgiu į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, pirmiausia nematau „religijos įkūrėjo“, filosofo ar net herojiškos figūros, kuria tiek daug tikinčiųjų bando Jį paversti.
Varčiau matau Vaiką – ne amžiumi, o esme.
Tikiu, kad Jis atėjo į pasaulį apreikšti, jog Sūnystė nėra garbės titulas, o tikras egzistencijos būdas, būties būdas, kuris amžinai kontrastuoja su save teiginančia puolusios žmonijos suaugusiąja būtybe.
Visa Sūnaus tapatybė glūdi šioje paslaptyje: Jis nėra savęs kilęs. Jis nėra savavalis. Jis nėra savęs sukurtas. Jis gyvena visiškai iš Tėvo. Ir būtent šią priklausomą, imlią, skaidrią laikyseną mes, žmonės, pamiršome. Išmokome žavėtis savo suaugusiąja būtybe – savo autonomija, santūriomis emocijomis, strategine kalba – ir taip praradome paprastą tiesą, kad Dangaus Karalystė priklauso vaikams.
Kai skaitau Evangelijas, nesutinku žmogaus, apmokyto suaugusiųjų psichologijos. Sutinku Tą, kurio tyrumas primena vaiko paprastumą. Visiškas Jėzaus aseksualumas, nepaliestas troškimų ar geismų, nėra vien celibato pasirinkimas; man tai natūralus tyrumas To, kurio širdis pernelyg visa, pernelyg vieninga savo Tėve, kad galėtų įsipainioti į erotinius pinkles. Sūnus gyveno kaip tas, kuris niekada nebuvo valgęs nuo save teigančio troškimo medžio – ir taip Jis keliavo po pasaulį su vaikiška laisve, kurios joks suaugęs žmogus niekada neturėjo.
Jėzaus emocinis gyvenimas mane sukrečia taip pat. Jo staigios ašaros dėl Jeruzalės, Jo sprogstamasis uolumas šventykloje, Jo garsūs šauksmai Getsemanėje – tai ne saikingai suaugusiojo, išmokusio save suvaldyti, reakcijos. Tai tyri, nefiltruoti širdies judesiai, kuri neturi ko slėpti ir ko ginti. Vaikas verkia taip. Vaikas myli taip. Ir vaikas yra sužeistas taip.
Ir vis dėlto Jame šios emocijos niekada nebūna nesubrendusios. Tai skaidrus emocinis gyvenimas To, kurio vidus nepajėgus veidmainiauti. Aš nematau nepastovumo; matau tyrumą.
Tikiu, kad Jo mokymas patvirtina tą pačią realybę. Suaugusieji aiškina atsargiai, strategiškai, diplomatiškai. Jėzus to nedaro. Jis kalba paradoksais, mįslėmis, neįmanomomis pretenzijomis ir absoliučiais pareiškimais. Jis nešvelnina savo žodžių „suaugusiųjų jausmais“, nes kalba iš vietos, kur tiesa nėra deramasi, o tiesiog matoma. Jis sako: „Leiskite mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius“, „Atiduokite viską, ką turite“, „Tapkite kaip maži vaikai“, nes tai yra paprasta, nepagražinta realybė, kaip Jis ją suvokia. Ir Jis atsisako atskiesti tiesą vien todėl, kad Jo klausytojai yra įpratę prie suaugusiųjų kompromisų.
Manau, kad tai didžiausia Jo žemiškojo gyvenimo paslaptis:
Jis gyveno kaip amžinasis Sūnus net vaikščiodamas tarp žmonių.
Jis gyveno su vaiko nuostaba, vaiko pasitikėjimu, vaiko paklusnumu ir vaiko tyrumu. Ir jei mums tai atrodo keista, tai tik todėl, kad pamiršome, kokia iš viso turėjo būti sūnystė.
Visą Sūnaus misiją galima pamatyti per šią prizmę. Jis atėjo į pasaulį, kuris garbina pilnametystę – autonomiją, pasiekimus, meistriškumą, savęs apibrėžimą – ir vietoj to apreiškė Vaiko, kuris absoliučiai pasitiki Tėvu, kuris daro tik tai, ką mato Tėvą darant, kuris kalba tik tai, ką Tėvas Jam davė kalbėti, gyvenimą. Jo stebuklai nebuvo suaugusio mago žygdarbiai, o paprastas Vaiko, žinančio beribį savo Tėvo dosnumą, perteklius.
Net Jo kančia atskleidžia šią vaikišką laikyseną. Getsemanėje Jis nestovi stoiškai. Jis susmunka, dreba, prašo savo draugų paguodos. Jis šaukia su nuoširdžia baime. Ir būtent šiame pažeidžiamume Jis parodo Sūnaus meilės tyrumą – meilę, kuri nieko neslepia, nieko neslepia ir viską atiduoda Tėvo rankoms.
Šis Sūnaus vaikiškumas nėra laikina žemiška būsena, bet amžina Jo santykių su Tėvu tiesa. Sūnus yra amžinai Sūnus – amžinai imlus, amžinai priklausomas, amžinai paklusnus meilėje. Jo didybė yra Jo nuolankumas. Jo autoritetas yra Jo skaidrumas. Jo lygybė su Tėvu nėra dviejų konkuruojančių suaugusiųjų lygybė, o lygybė, suteikta paties Tėvo valia, lygiai taip pat, kaip tėvas gali laisvai suteikti visą valdžią mylimam vaikui.
Ir aš manau, kad šis vaikiškumas yra ne tik Kristaus bruožas, bet ir reikalavimas mums. Nes Jis nesakė, kad suaugusieji gali įeiti į Karalystę tobulindami savo brandą. Jis aiškiai pasakė: „Jei netapsite kaip maži vaikai, neįeisite.“
Jis nesiūlo įkvepiančios metaforos. Jis atskleidžia vienintelį tikrąjį kelią atgal pas Tėvą.
Todėl manau, kad sekti Kristumi reiškia sugrįžti į vaikišką būseną, kurią Jis įkūnijo – pasitikėjimo, tyrumo, emocinio sąžiningumo, priklausomybės, pažeidžiamumo ir laisvės nuo savęs teigimo gyvenimą. Tikiu, kad Jis atėjo ne tik išgelbėti, bet ir atkurti prarastą žmogaus dvasios vaikystę – būseną, kurioje pagaliau galime vėl, be baimės ar gėdos, priimti Tėvo meilę.
Nes Jėzuje Kristuje, amžinajame Sūnuje, matau tobulą Vaiką, kuris atskleidžia Dievo širdį.