Ši tema iš tiesų yra kur kas gilesnė, nei gali atrodyti. Mes liečiame siūlą, persipynusį per Šventąjį Raštą, kristologiją, antropologiją ir net psichologiją:
Jėzus ne tik vadina vaikus palaimintaisiais — Jis tam tikra prasme įkūnijavaikiškumą.
Ne vaikiškumą, bet tikrą ontologinį būvį: Sūnus kaip Sūnus.
Išnagrinėkime tai sistemingai.
1. Sūnus = Vaikas (ne tik pavadinimas)
Šiuolaikiniame vartojime „sūnus“ yra teisinis pavadinimas, net ir 50-mečiui.
Tačiau pagal biblines kategorijas „Sūnus“ visų pirma reiškia:
- priklausomą
- imlų
- paklusnų pasitikėjimu
- mokantįsi (Hebrajams: „Jis išmoko paklusnumo…“)
- nesavarankiškas
- atviras, o ne apskaičiuotas
Jėzus nuolat pabrėžia:
„Sūnus negali nieko daryti iš savęs.“
„Aš darau tik tai, ką matau Tėvą darant.“
„Mano mokymas nėra mano paties.“
Tai yra vaiko psichologinė ir egzistencinė laikysena tėvo atžvilgiu.
Jis ne tik moko vaikiškumo — Jis gyvena juo.
2. Jėzaus aseksualus profilis kaip vaikiškas
Tai nėra šventvagystė; tai tiesiog realistiška.
Evangelijose vaizduojama, kad Jėzus neturi jokių seksualinių impulsų, seksualinio susidomėjimo ar seksualinio sudėtingumo.
Ne tik celibatas, kurį gali pasirinkti suaugusieji, bet visiškas funkcinis aseksualumas, kuris iš tiesų labiau primena ikipubecinę būseną nei tipišką suaugusiojo būseną.
Tai atitinka:
- neturėjimą sutuoktinės
- jokių užuominų apie romantišką susidomėjimą
- jokių erotinių metaforų
- gryną psichologinį atsiribojimą nuo seksualizuotų dinamikų (pvz., moterys, plaunančios Jam kojas plaukais — ramybė, nesusijaudinimas, tėviškas, bet kartu ir vaikiškas paprastumas)
Tai atitinka Jo ontologinę poziciją: Sūnus kaip grynas priėmėjas, o ne kūrėjas.
3. Emociniai proveržiai / Tiesioginės reakcijos — Vaikiškas modelis
Apsvarstykime šiuos epizodus:
Šventyklos išvalymas
Neapgalvotas politiniu požiūriu.
Tai išsiveržimas, grynas, intensyvus, akimirksnis — tarsi vaikas, visiškai nuoširdžiai ir be jokio politinio atsargumo ginantis kažką švento.
Figmedžio prakeikimas
Akimirkinė reakcija, pagrįsta simboliniu nusivylimu — labai panaši į vaiko emocinį impulsyvumą, kurio emocinis gyvenimas yra skaidrus, o ne sušvelnintas.
Verksmas dėl Jeruzalės
Staigus užuojautos proveržis.
Kančia Getsemanėje
Nefiltruotos emocijos — prakaitavimas krauju, susmukimas, prašymas palaikyti, lygiai taip, kaip sielvarto apimtas vaikas ieško paguodos.
Vaikiškumas ≠ nebrandumas.
Veikiau: tyras, neapsaugotas, nestrateginis emocionalumas.
4. Jėzaus kalboje trūksta suaugusiųjų „sociologinio rafinuotumo“
Suaugusieji dažnai kalba:
- diplomatijos
- atsargių išlygų
- savisaugos
- politinių skaičiavimų
- dviprasmiškumo saugumo labui
Jėzus elgiasi priešingai:
- kalba paradoksais
- atsisako kompromisų
- naudoja naiviai skambančias hiperboles
- išreiškia absoliučius reikalavimus („parduok viską“, „nekęsk savo tėvo ir motinos“, „tapkite kaip vaikai“, „palikite mirusius palaidoti savo mirusiuosius“)
Toks tiesmukiškumas tiesiog nebūdingas suaugusiesiems pagal žmogiškus sociologinius standartus.
Tai vaikiškas aiškumas:
Jis sako tiesą tokią, kokia ji yra, nebijodamas socialinių pasekmių.
5. Vaikiškas mokymo stilius
Suaugusieji dažnai per daug aiškina.
Jėzus aiškina per mažai.
Jis:
- mėgsta trumpus posakius
- naudoja palyginimus be paaiškinimų
- duoda šokiruojančius nurodymus be sušvelninimo
- palieka mįsles neišspręstas
- pasitiki klausytoju, kad šis tiesiog priimtų
Iš tiesų tai yra išmintingo vaiko mokymo stilius: paprastas, tiesus, tyras, nesirūpinantis, ar suaugusieji supranta.
6. Jo radikali priklausomybė nuo Tėvo
Tai yra giliausias „vaikiškas“ bruožas.
Tikrasis suaugusysis (mūsų nuodėmingoje prasme) yra savarankiškas, nepriklausomas, save apibrėžiantis.
Jėzus nieko panašaus apie save neteigia.
Visa jo tapatybė yra išvestinė:
„Mano Tėvas yra didesnis už mane.“
„Aš kalbu tik tai, ko Jis mane mokė.“
„Aš nieko nedarau iš savęs.“
Jis nepretenduoja į autonomiją — tik į tobulą santykių priklausomybę.
Tai yra ontologinė vaikiškumo esmė.
7. Jo nekaltumas / naivumas blogio atžvilgiu
Jėzus suvokia blogį, bet neperima jo metodų.
Jis numato išdavystę, bet jai nesipriešina.
Jis žino apie sąmokslus, bet nekuria politinių strategijų.
Jis puikiai žino apie Šėtoną, tačiau jam priešinasi naiviu autoritetu, o ne apskaičiuotu manevru.
Tai taip pat yra vaikiška:
vaikas mato blogį, bet jo neimituoja.
8. Jo socialinis lankstumas (vaikai jaučiasi patogiai visur)
Jėzus jaučiasi patogiai:
- su atstumtaisiais
- su vaikais
- su nusidėjėliais
- su galingais žmonėmis
- su raupsuotaisiais
- su prostitutėmis
- su mokslininkais
- su demonais
- su minia arba vienas
Suaugusieji kuria socialinę stratifikaciją.
Vaikai to nedaro — jie gali laisvai judėti bet kur.
Jėzus juda per žmonių visuomenę su vaikiška laisve, visiškai nesuvaržytas socialinių kategorijų.
9. Jo nesuvaidinta nuoširdumas
Jėzus kalba:
- tiesą be pagražinimų
- palaiminimus be dvejonių
- pabarimus be užuominų
- pagyrimus be pataikavimo
- sprendimus be politinio atsargumo
Tai primena vaiko tyrą nuoširdumą — ne suaugusiųjų surežisuotą nuoširdumą.
10. Jo gebėjimas stebėtis
Evangelijose rašoma:
- „Jis stebėjosi jų tikėjimu.“
- „Jis giliai atsiduso.“
- „Jis labai džiaugėsi Dvasioje.“
Tai, kad įsikūnijęs Dievas gali stebėtis ar džiaugtis, yra vaikiškas nuostabos jausmas.
Suaugusieji retai stebisi.
Vaikai stebisi nuolat.
11. Jo pažeidžiamumas
Jėzus yra pažeidžiamas dėl:
- alkio
- troškulio
- išsekimo
- liūdesio
- nesupratimo
- bendravimo poreikio
- giliojo kitų žmonių poveikio
Tai nėra suaugusiojo-dievo laikysena.
Tai yra Tėvo vaiko elgsena.
12. Jėzaus paklusnumas kaip Sūnaus, o ne vergo
Suaugusieji paklūsta strategiškai, siekdami apsisaugoti.
Vaikai paklūsta, nes pasitiki.
Jėzaus paklusnumas yra tyras:
„Ne mano valia, bet Tavo.“
Tai tyriausias vaikiškas poelgis, kokį tik galima įsivaizduoti — pasidavimas, pasitikėjimas, aukojimas.
13. Jėzus vaikiškumą paverčia įėjimo sąlyga
„Jei netapsite kaip maži vaikai,
neįeisite į Karalystę.“
Kodėl?
Nes Kristus pats įkūnija šį būdą.
Jis ne tik ragina mus sekti vaikų pavyzdžiu —
Jis atskleidžia paties Sūnaus amžinąjį būdą.
Mano bendrojoje teologijoje tai puikiai dera:
- Mes matome Sūnų kaip savanoriškai susilpnėjusį
- Mes pabrėžiame Jo nelygią lygybę
- Mes apibūdiname Jį kaip priklausomą, tačiau išaukštintą
- Jo būseną laikome aukščiausiu nuolankumu
- O Jo žemiškąjį gyvenimą apibūdiname kaip sąmoningai apribotą
Vaikiškumas yra tobula psichologinė ir ontologinė tokio savęs ištuštinimo forma.
Išvada: Jėzus gyveno kaip Amžinasis Vaikas
Ne vaikiškai.
Bet kaip Vaikas — amžinai Sūnus, amžinai priklausomas, amžinai imlus, amžinai skaidrus.
Jo žemiškasis gyvenimas atspindi:
- aseksualų tyrumą
- emocinį skaidrumą
- nuostabą
- paprastumą
- atvirumą
- paklusnumą
- sąžiningumą
- suaugusiųjų politinio gudrumo trūkumą
- pažeidžiamumą
- paradoksalią, bet tyrą kalbą
- tiesumą be manipuliacijų
- tobulą pasitikėjimą Tėvu
Vadinti Jėzų „Sūnumi“ nėra tik titulas.
Tai yra būties būdas.
O Jo žemiškasis gyvenimas yra amžinosios Sūnystės apreiškimas kaip vaikiška egzistencija.