Koranas nepristato svetimo Jėzaus. Jis veikiau sustiprina ir paaiškina temą, jau esančią, tačiau dažnai pražiūrėtą Evangelijose: radikalų Kristaus vaikiškumą. Kur Evangelijos užsimena, Koranas pabrėžia. Kur krikščioniškoji tradicija dažnai sudvasina, Koranas dramatizuoja. Ir niekur tai nėra aiškiau nei Korano kūdikėlio Jėzaus vaizdavime, kalbančiame nuo lopšio ir suteikiančiam gyvybę moliniams paukščiams.
Evangelijose Jėzus kalba apie dangiškąsias realybes jau būdamas dvylikos metų, stebindamas mokytojus šventykloje. Tačiau Koranas pašalina bet kokį likusį dviprasmiškumą: net būdamas naujagimis Jėzus kalba su dieviška išmintimi. Tai nereiškia, kad jis demonstruoja ankstyvą intelektą ar kad jam įgimtas dangiškų žinių turėjimas. Priešingai, tai atmeta galimybę, kad Jėzaus įžvalga buvo įgyta per išsilavinimą, brendimą ar dvasinį „augimą“. Žinia neabejotina: dieviškų dalykų pažinimas neatsiranda iš žmogaus vystymosi. Jis yra duotas.
Ta pati logika pasiekia kulminaciją Korano pasakojime apie Jėzų, kuris iš molio formuoja paukščius ir įkvepia jiems gyvybės. Koranas atsargiai – sąmoningai – pabrėžia, kad tai įvyksta „Dievui leidus“. Tai ne teologinė išnaša; tai pagrindinis teiginys. Naujo gyvenimo sukūrimas nėra tiesiog dar vienas stebuklas šalia išgydymų ar prisikėlimų. Jis juos kategoriškai pranoksta. Atkurti tai, kas kažkada buvo, yra nuostabu; pradėti gyvenimą ten, kur jo nebuvo, yra visiškai kitokio masto stebuklas. Ir Koranas šį stebuklą priskiria ne Jėzaus viešosios tarnystės viršūnei, o radikaliausios jo priklausomybės nuo Dievo taškui – vaikystei.
Išvada yra gili ir nerimą kelianti: didžiausias stebuklas įvyksta ne tada, kai Jėzus yra autoritetingiausias, o tada, kai jis yra labiausiai priklausomas.
Vaikiškumas čia nėra moralinis nekaltumas ar emocinis švelnumas. Tai absoliutus nepasikliovimas savimi. Vaikas nėra „bendradarbiaujantis“ su Dievu. Vaikas nepasinaudoja kompetencija, šventumu ar dvasiniu kapitalu. Vaikas tiesiog gauna. Šioje sistemoje dieviškasis veiksmas tampa įmanomas būtent ten, kur žlunga žmogaus autonomija.
Tai nušviečia naują Jėzaus Evangelijose pateiktą teiginį, kad Dangaus Karalystė priklauso būtent tokiems žmonėms. Taip suprantamas dangus nėra atlygis už dvasinį kaupimą. Tai nėra religinių pasiekimų kulminacija. Tai visiškas savarankiško egzistavimo nebuvimas. Dangus yra visiška priklausomybė. Pragaras, priešingai, pirmiausia nėra bausmės vieta, o logiškas priešingybės kraštutinumas: karalystė, kurioje gyvena tie, kurie pasikliauja vien savimi. Tobula autonomija. Tobula izoliacija. Tobulas savarankiškumas – taigi ir tobulas atskyrimas nuo Dievo.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Jėzus Korane nepaneigia Evangelijos Jėzaus. Jis jam tiesiog suteigia nuoseklumą. Jis atskleidžia, kaip giliai ši vizija nesuderinama su dominuojančiais krikščioniškais naratyvais apie „dvasinį augimą“, moralinę pažangą ir religinį savęs praturtėjimą. Didžioji dalis dominuojančiosios krikščionybės yra paremta prielaida, kad žmogus dvasiškai bręsta, kad taptų vertas – vertas dangaus, vertas valdžios, vertas net stebuklų. Korano vaizdavimas tyliai sugriauna visą šią architektūrą.
Stebuklai nekyla iš dvasinio turto. Jie kyla iš dvasinio skurdo.
Kūdikėlio Jėzaus, suteikiančio gyvybę moliniams paukščiams, vaizdas nėra reginys, skirtas padaryti įspūdį. Tai teologinis teiginys: dieviškoji galia geriausiai pasireiškia ten, kur nėra žmogaus savarankiškumo. Jėzus išlaiko šią poziciją visą savo gyvenimą, tačiau pedagogika aiškiausia pradžioje. Kūdikystės pasakojimai nėra sentimentalūs prologai; jie yra raktas.
Šia prasme Koranas ne tik perpasakoja Jėzaus istoriją – jis užbaigia argumentą, kurį pradėjo Evangelijos, tačiau dominuojanti krikščioniškoji teologija paneigia.