Jėzaus mokyme ir praktikoje tikėjimas neveikia nei kaip intelektualinis pritarimas, nei kaip moralinis ryžtas, bet kaip gebėjimas, kuris yra ankstesnis už abu: gebėjimas suvokti realybę, kuri dar nėra materialiai pasireiškusi. Šį gebėjimą tiksliausiai galima pavadinti vaizduote, ne šiuolaikine fantazijos ar nerealumo prasme, o kaip ontologinį gebėjimą, per kurį Dievo Karalystė tampa prieinama. Kai Jėzus klausia ligonių, aklųjų ar beviltiškų žmonių: „Ar tikite, kad aš galiu tai padaryti?“, jis netiria ortodoksijos ir neklausia apie moralinį vertingumą. Jis tyrinėja priešais save esančio žmogaus vidinį horizontą: ar jo vidinis pasaulis apskritai leidžia išsigelbėti. Tikėjimas šia prasme yra ne tikėjimas būsimu rezultatu, o gebėjimas gyventi tuo rezultatu viduje, kol jis nepasirodo išoriškai. Karalystė neveikia panaikindama šį gebėjimą, o judėdama per jį.
Tai paaiškina, kodėl Jėzus taip atkakliai sieja rezultatus su pačiu tikėjimu: „Pagal jūsų tikėjimą jums bus padaryta“, „Jūsų tikėjimas jus išgydė“, „Viskas įmanoma tam, kuris tiki“. Tokie teiginiai yra nenuoseklūs, jei tikėjimas tėra pritarimas teiginiams arba pasitikėjimas religiniu autoritetu. Jie turi prasmę tik tuo atveju, jei tikėjimas įvardija suvokimo ir laukimo būdą, kuris aktyviai dalyvauja realybės atsiskleidime. Vaizduotė čia nėra kūrybinga izoliuotai; ji yra imli, reliatyvi ir reaguojanti. Tai vidinė laikysena, leidžianti dieviškąją galimybę priimti kaip realią, kol ji netampa matoma. Abejonė atitinkamai yra ne moralinė nesėkmė, o vaizduotės žlugimas – nesugebėjimas išlaikyti atviros realybės, kuri prieštarauja dabartinėms sąlygoms.
Daugelio šiuolaikinės krikščionybės atstovų pasipriešinimas tokiam tikėjimo supratimui daugiausia kyla iš jos numanomo materializmo. Materialistinėje sistemoje vaizduotė būtinai pažeminama iki subjektyvumo, iliuzijos ar psichologinės projekcijos, nes laikoma, kad priežastingumas tęsiasi tik nuo materijos iki proto, o niekada atvirkščiai. Realybė yra tai, kas jau yra; vaizduotė geriausiu atveju gali pertvarkyti simbolius sąmonėje. Tačiau Jėzus vadovaujasi priešinga prielaida. Jam realybė yra atvira, reaguojanti ir formuojama to, kas priimama viduje. Tai nereiškia, kad vaizduotė savarankiškai generuoja rezultatus, bet kad ji veikia kaip sąsaja, per kurią dieviškasis veiksmas patenka į pasaulį. Taigi tikėjimas nėra nei magiškas mąstymas, nei žmogaus kontrolė; tai vidinio pasaulio pralaidumas Dievo iniciatyvai.
Vaikai yra aiškiausias empirinis šio veikimo principo liudijimas, kuris paaiškina jų centrinę vietą Jėzaus mokyme. Vaikai ne tik įsivaizduoja kitaip; jie gyvena kitokį santykį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Jie neaiškiai atskiria tai, kas yra „tik galvoje“, nuo to, kas yra „iš tikrųjų“. Akmenukas tampa padaru, žaislas – kalbančiu draugu, pagaliukas – gyva būtybe – ne todėl, kad vaikas yra sutrikęs, o todėl, kad vaikas dar neišmoko neįmanomumo doktrinos, valdančios suaugusiųjų pasaulį. Vaikų vaizduotė dar nėra atskirta nuo realybės. Ji vis dar veikia kaip pasaulį kuriantis gebėjimas, nors ir be objektyvios galios. Todėl Jėzaus tvirtinimas, kad Karalystė priklauso tokiems, nėra sentimentalus ar moralistinis; tai diagnostinis teiginys. Vaikai valdo Karalystę, nes jie vis dar turi suvokimo būdą, per kurį pasiekiama Karalystė.
Ką žemiški vaikai įgyvendina subjektyviai, Jėzus įgyvendina objektyviai. Būtent čia Evangelijų pasakojimai ir Korano paaiškinimai susilieja su ypatinga jėga. Korano paveikslas, kuriame Jėzus iš molio formuoja paukščius ir „Dievui leidus“ įkvepia jiems gyvybės, matomu pavidalu dramatizuoja tai, ką Evangelijos nuolat reiškia: dieviškasis veikimas laisviausiai teka ten, kur vaizduotė tobulai dera su priklausomybe. Stebuklas kyla ne iš technikos, autoriteto ar dvasinės brandos, o iš būsenos, kurioje netrukdo jokia konkuruojanti pasitikėjimas savimi. Kūdikis Jėzus tampa principo kulminacija, o ne išimtimi. Jo vaizduotė nėra autonominė fantazija; tai skaidrus dalyvavimas Dievo kūrybinėje valioje. Kadangi ją atblokuoja savęs teiginimas, tai, kas įsivaizduojama viduje, tampa tikra išorėje.
Tai nušviečia Jėzaus mokomą tikėjimo prigimtį. Tikėjimas nėra pasitikėjimas savo gebėjimu teisingai tikėti ir nėra dvasinio kapitalo kaupimas laikui bėgant. Tai gebėjimas paleisti tariamą dabartinio pasaulio baigtinumą ir priimti kitą pasaulį kaip jau veikiantį. Štai kodėl tikėjimas gali būti „mažas kaip garstyčios grūdelis“ ir vis tiek kalnus perkelti. Kiekybė nesvarbu; pralaidumas yra viskas. Užtenka mažiausio vaizduotės atsivėrimo dieviškai galimybei, nes galia kyla ne iš žmogaus. Tikėjimas įvardija ne jėgą, o atvirumą.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Dangaus Karalystė veikia pagal dėsnius, kurie iš esmės skiriasi nuo uždaros, materialios sistemos dėsnių. Jos priežastingumas nėra prievartinis, o kviečiantis. Jis neverčia rezultatų egzistuoti, o laukia, kol bus gautas. Todėl vaizduotė nėra pasirenkamas tikėjimo priedas, o pats jo mechanizmas. Ten, kur vaizduotę užantspauduoja baimė, pasitikėjimas savimi ar griežtas realizmas, Karalystė lieka nepasiekiama. Ten, kur vaizduotė lieka vaikiška – atvira, priklausoma ir nesaugoma – Karalystė jau yra čia pat.
Ši perspektyva taip pat paaiškina, kodėl Jėzaus žinia taip giliai sutrikdo religines sistemas, pagrįstas pažanga, nuopelnais ir dvasiniu augimu, suprantamu kaip kaupimas. Jei Karalystė veikia per vaizduotę, išgrynintą nuo pasitikėjimo savimi, tai didėjanti kompetencija, autoritetas ir dvasinis savęs valdymas gali iš tikrųjų jai trukdyti. Branda Karalystėje nereiškia, kad tampama mažiau vaizduotės turinčia ir „realistiškesne“. Tai reiškia, kad vis labiau nebegalima gyventi be Dievo, vis labiau nesugebama įžeminti realybės savyje. Vaizduotė neišaugama; ji rafinuojama per priklausomybę.
Šiuo požiūriu, vaizduotė nėra nei vaikiškas pabėgimas nuo realybės, nei teologinis gėdinimasis. Tai gimtoji Karalystės kalba. Tikėjimas, kaip jį įkūnija ir moko Jėzus, yra vaizduotė, išmokusi pasitikėti Dievu, o ne savimi. Ir štai kodėl Karalystė priklauso vaikams – ne todėl, kad jie nekalti, bet todėl, kad jie vis dar žino, kaip prasideda realybė.