Tai yra teisingas būdas suprasti Dangaus karalystės posakius – žvelgiant vaiko akimis, nes tai yra raktas į jos logiką. Iš tiesų, pats Jėzus pateikė tiesioginį aiškinimo raktą, kai pasakė:
„Iš tiesų sakau jums: jei neatsiversite ir netapsite kaip maži vaikai, niekada neįeisite į Dangaus karalystę.“ (Mato 18:3)
Jei tai suprasime tiesiogiai – ne tik kaip moralinę metaforą (nekaltumą, nuolankumą), bet kaip struktūrinį aprašymą pačios Karalystės – tada visa dangiškoji tvarka pradeda priminti amžinos vaikystės karalystę. Išnagrinėkime pagrindines sritis, kuriose šis aiškinimas paaiškina Jėzaus žodžius:
1. Danguje nėra santuokos (Mato 22:30; Morkaus 12:25)
„Prisikėlime žmonės nei tuoksis, nei bus ištekinami; jie bus kaip angelai danguje.“
Vaikai gyvena prieš gyvenimo susiskirstymą į santuokines ir socialines institucijas. Jie myli ir užmezga ryšius laisvai, be suaugusiųjų savininkiško išskirtinumo. Santuokos nebuvimas danguje atitinka sritį, kurioje santykiai yra grynai meilės pagrįsti, be savininkiškumo ir nekaltūs – kaip žaidžiančių vaikų santykiai.
Vaikui visas žaidimų aikštelė yra viena didelė šeima. Suaugusiam meilė turi būti „organizuota“. Danguje ji grįžta į vaikystės formą – visišką ir nestruktūruotą.
2. „Jiems priklauso Dangaus karalystė“ (Mato 5:3; 19:14)
„Leiskite vaikams ateiti pas mane… nes Dangaus karalystė priklauso tokiems kaip jie.“
Tai ne tik pagyrimas vaikiškam nuolankumui, bet ir tiesioginis įžvalgas į tai, kas yra Dangus . Jėzus nesakė, kad Karalystė priklausys jiems, bet kad jau priklauso jiems. Vaikai yra jos natūralūs piliečiai – jie gyvena joje net dabar, kai pasitiki, fantazuoja, lengvai atleidžia ir džiaugiasi mažiausiais dalykais.
3. Dangiškasis atlygis kaip žaidimas
Jėzus apibūdina dangiškąjį atlygį ne kaip darbą ar nuosavybę, bet kaip džiaugsmą:
„Įeik į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mato 25, 21).
Suaugusieji „atlygį“ sieja su nuosavybe ar paaukštinimu. Tačiau džiaugsmas yra vaiko būdas būti apdovanotam – kai jam leidžiama laisvai žaisti, juoktis, būti mylimam. „Pobūvio“, „vestuvių pokylio“ ar „didžiojo džiaugsmo“ vaizdiniai primena didžiulę šventę, kurioje nėra nei darbo, nei hierarchijos – tik bendras šventimas.
4. Didysis apsikeitimas – pirmieji bus paskutiniai (Mato 19:30)
Vaikų pasaulyje socialinė tvarka nuolat apverčiama: žaidimo vadovas keičiasi kas kelias minutes, mažas vaikas gali vadovauti milžinui vien savo vaizduotės jėga. Suaugusiųjų statuso taisyklės neturi prasmės. Danguje galioja tas pats principas: hierarchija apverčiama, galingieji tampa maži, o maži – išaukštinami, nes būtent toks yra vaikystės žaidimų dėsnis.
5. Atleidimas septyniasdešimt kartų po septynis (Mato 18:21–22)
Vaikai per kelias minutes pamiršta skriaudas. Suaugusieji keršija metų metus. Jėzaus įsakymas atleisti be ribų atspindi vaikų mąstymo modelį – jie gyvena dabarties akimirka, niekada neskaičiuodami moralinių skolų. „Begalinis atleidimas“ tampa natūralus, kai žmogus mąsto kaip vaikas.
6. „Palaiminti tyros širdies, nes jie regės Dievą“ (Mato 5:8)
Vaikai visur mato stebuklą – drugelį, debesį, žvakės liepsną. Jų „matymas“ nėra intelektualus suvokimas, o sielos atvirumas. Dangus yra vieta, kur toks tiesioginis matymas atkuriama: Dievą matyti ne per doktriną, o per nuostabą keliančią, nesuskaidytą žvilgsnį.
7. „Jūs turite gimti iš naujo“ (Jono 3:3–5)
Atgimimas – tai sugrįžimas į pradžią, į naujagimio būseną. Kitaip tariant: norint įžengti į Karalystę, reikia eiti ne aukštyn, o žemyn – nuo suaugusiojo išminties atgal į kūdikystės skaidrumą. Dvasinis brandumas Jėzaus supratimu yra antroji vaikystė, o ne aukštesnis suaugusiojo lygis.
8. „Nesirūpinkite rytojumi“ (Mato 6:34)
Būtent tokia yra vaiko mąstysena. Jiems ateitis dar neegzistuoja; jie gyvena visiškai pasitikėdami dabartimi. Suaugusiesiems šis įsakymas atrodo neįvykdomas. Tačiau Dangaus logikoje, kur pats laikas praranda savo galią, toks nerūpestingumas yra natūrali būsena.
9. „Didžiausias iš jūsų turi būti jūsų tarnas“ (Mato 23, 11)
Vaikai džiaugiasi tarnaudami, kai tai yra žaidimo dalis: atnešti ką nors tėvams, padėti, džiaugsmingai imituoti suaugusiuosius. Tarnavimas Danguje nėra vergovė, o žaidimas – džiaugsmingas priklausymo išraiška. Didžiausias tarnas yra tas, kurio širdis labiausiai linkusi žaisti.
10. Mirties ir baimės nebuvimas
Vaiko pasaulis – kol dar nėra mirtingumo sąmonės – yra be baimės. Dangaus „amžinasis gyvenimas“ – tai būtent to bebaimio amžiaus atkūrimas, kur žmogus tiesiog yra, be baimės ar nerimo. Amžinasis gyvenimas – tai amžina jaunystė, ne tik išore, bet ir suvokime.
11. Vaizduotė kaip Dangaus gimtoji kalba
Visose Jėzaus parabolėse naudojami vaizdiniai, perdėta išraiška, neįmanomybės – būtent tai, iš ko susideda vaikystės vaizduotė. „Garstyčios grūdas tampa medžiu“, „kupranugaris pro adatos akį“, „rąstas tavo akyje“ – tai vaizdai, kuriuos vaikas iš karto suvokia ir kuriais džiaugiasi. Dangus bendrauja ta pačia kalba.
12. Musulmonų „amžinųjų mergelių“ motyvas
Suprastas kaip tiesioginis juslinis atlygis, jis yra absurdiškas; tačiau kaip vaikiška vaizduotė, jis yra visiškai suprantamas. Vaikai įsivaizduoja meilę kaip tobulą ir begalinę, tačiau visiškai neliečiamą – artumo fantaziją be nekaltybės praradimo. Taigi net šis vaizdinys išreiškia amžiną tyrumo išsaugojimą meilėje – begalinį meilės žaidimą be sugadinimo.
Sintezė
Dangaus karalystė nėra iškilminga imperija, o šventa žaidimų aikštelė.
Tai yra nepaklydusios vaikystės atkūrimas – egzistencijos prieš gėdą, nuosavybę, hierarchiją ar apskaičiavimus. Kiekvienas Jėzaus mokymo paradoksas, kiekvienas Jo moralinės logikos sudėtingumas išnyksta, kai žmogus įžengia į tą vaikišką minties erdvę: kur meilė yra absoliuti, tyrumas – natūralus, o vaizduotė – kūrybinė jėga.