Jau šimtmečius krikščionys ir musulmonai nesutaria dėl vieno pagrindinio klausimo: Ar Jėzus tikrai buvo nukryžiuotas ir ar Jis tikrai mirė?
Evangelijose tvirtinama, kad Jis buvo nukryžiuotas, mirė, buvo palaidotas ir trečią dieną prisikėlė.
Koranas tvirtina, kad „jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, bet buvo padaryta taip, kad atrodytų taip“ (Q 4:157).
Iš pirmo žvilgsnio šios pozicijos atrodo nesuderinamos. Tačiau jei atidžiau pažvelgsime į pačius Evangelijų pasakojimus ir į subtilius būdus, kuriais juose aprašomas prisikėlimas, pradeda ryškėti netikėta harmonija.
Liudytojai ir apsireiškimai
Evangelijose pabrėžiama, kad daug liudytojų matė, kaip Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Jų liudijimas yra esminis tikėjimui. Tačiau atkreipkite dėmesį: nė viena Evangelija neaprašo paties prisikėlimo momento. Jos rodo pasekmes – tuščią kapą, angelus, apsireiškimus – bet niekada nepasakoja apie „viduje pabudusį lavoną“. Šis tylėjimas jau skatina mus mąstyti naujomis kategorijomis.
Korane sakoma, kad žmonėms atrodė, jog Jėzus buvo nužudytas. Tas žodis „atrodė“ tiksliai perteikia tai, ką rodo ir Evangelijų pasakojimai: liudininkai matė mirtį, tačiau Dievo galutinis veiksmas visiškai pakeitė objektyvią tikrovę, ir tai, ką jie matė, nebėra svarbu. Taigi dabar jie tik mano, kad tai matė.
Užuominos Evangelijose
Keletas Evangelijų detalių atrodo keistai, jei įsivaizduojame, kad Jėzus tiesiog atgijo kapavietėje:
Tvarkingai palikti kapo audiniai (Jono 20:6–7) — kodėl kankintas, atgijęs žmogus juos kruopščiai sulankstytų?
Prisikėlusio Jėzaus kūne nėra traumų — Jis ramus, džiaugsmingas, sveikas, neturi psichologinių randų.
Vėluojantis atpažinimas — mokiniai kelyje į Emausą, Marija prie kapo iš pradžių Jo neatpažįsta.
Staigūs išnykimai ir pasirodymai — Jis „išnyksta“ Emausuose (Lk 24, 31), „pasirodo“ užrakintose patalpose (Jn 20, 19).
Sargybiniai išsigando angelo, o ne Jėzaus (Mt 28:4) — niekas nepraneša, kad Jis išėjo iš kapo.
Visa tai tampa suprantamesnė, jei prisikėlimas reiškia perėjimą į gyvenimą, o ne lavono atgaivinimą.
Perkėlimo principas
Šiame aiškinime Jėzus visiškai priėmė kryžiaus kančią — liudininkai teisingai matė Jį mirštantį. Tačiau Tėvas neleido, kad Jo Šventasis patirtų suirimą (Ps 16:10; Apg 2:27). Vietoj to, Dievas perkėlė Jį į erdvę, kurioje mirtis negali įsitvirtinti.
Tuščias kapas yra liudijantis įrodymas.
Apsireiškimai rodo Jį gyvą, sveiką, jau apsirengusį, visada atvykstantį „iš kitur“.
Taigi krikščionys yra teisūs: Jėzus mirė istorijoje, išpildydamas pranašystę. Ir musulmonai yra teisūs: galutinėje tikrovėje Jėzus nebuvo nužudytas, nes Dievo dosnumas panaikino pačią mirtį.
Viena paslaptis, du liudytojai
Krikščioniškas liudijimas: patvirtina mirties siužeto liniją — matytas nukryžiavimas, užantspauduotas kapas, paskelbtas prisikėlimas.
Musulmonų liudijimas: patvirtina gyvenimo dalį šio pasakojimo — Dievas neleido, kad Jo pranašas būtų nužudytas; mirtis tik atrodė, kad jį pasiims.
Tai nėra prieštaravimai, o du požiūriai į tą pačią paslaptį. Liudininkai matė tai, kas atrodė taip; Dievo amžinoji tikrovė yra gyvenimas.
Viltis visiems
Giliausia harmonija yra tokia: abi tradicijos sutaria, kad Jėzus gyvena ir kad mirtis neturi paskutinio žodžio.
Krikščionims Jo prisikėlimas yra naujosios kūrinijos „pirmieji vaisiai“ (1 Kor 15, 20).
Musulmonams Jo paėmimas pas Dievą rodo dieviškąją apsaugą ir išteisinimą.
Bet kuriuo atveju žinia yra ta pati: mirtis nelaimi. Dievas yra galingesnis.