Kitoks istorijos aiškinimas
Nesiginčyju dėl pačios Miradžo istorijos istorinio autentiškumo. Asmeniškai tokius pasakojimus laikau galingomis literatūrinėmis konstrukcijomis, perteikiančiomis simbolines ir psichologines tiesas, o ne pažodiniu istoriniu pasakojimu. Tačiau būtent dėl šios priežasties dangaus pakilimo istorija tampa nepaprastai vertinga. Tai gali būti viena giliausių kada nors sukurtų žmogaus pažinimo ribotumo ir žmonijos prisirišimo prie žemiškosios egzistencijos iliustracijų.
Tradicinis aiškinimas pateikia istoriją kaip dieviškojo gailestingumo istoriją. Iš pradžių Dievas žmonijai nurodo penkiasdešimt kasdienių maldų, tačiau po pakartotinių Mahometo prašymų, paskatintų Mozės, skaičius sumažinamas iki penkių, išsaugant penkiasdešimties atlygį. Pagrindinė teologija tai šlovina kaip užuojautą žmogaus silpnybėms.
Tačiau yra ir kitas būdas perskaityti visą istoriją.
O kas, jei pasakojimo tragedija slypi būtent pačiame sumažinime?
Pirmasis atstovas Dievo akivaizdoje
Pagal istorijos logiką, žmonija jau buvo nukritusi iš savo pirminės būklės ir įstrigusi žemiškame egzistavimo režime: gyvenime, valdomame baimės, biologinės savijautos, darbo, miego, alkio, išsekimo ir savisaugos. Miradžas tampa pirmąja akimirka, kai puolusios žmonijos atstovas grįžta į dieviškąją karalystę ir stoja tiesiai prieš Dievą.
Šiame kontekste ši scena turi didžiulę reikšmę. Tai ne tik pokalbis apie ritualines pareigas. Tai geriausia žmonijos galimybė grįžti Namo.
Dievas istorijoje vaizduojamas kaip nepaprastai dosnus ir tiesus. Jis įsako penkiasdešimt kasdienių maldų. Tradiciškai tai suprantama tiesiog kaip sunki pareiga, kurią vėliau palengvina gailestingumas. Tačiau jei į šį skaičių žiūrima rimtai, paaiškėja kai kas kita. Penkiasdešimt maldų per dieną užimtų beveik visą žmogaus gyvenimą.
Įprastam žemiškam egzistavimui liktų mažai vietos.
Jokių prasmingų turtų siekių. Jokių pasinėrimų į žemiškas ambicijas. Beveik jokio nepertraukiamo miego. Beveik jokios stabilios žemiškos rutinos.
Ir būtent tai ir yra esmė.
Paslėptas kvietimas
Pagrindinė interpretacija daro prielaidą, kad penkiasdešimt maldų nuo pat pradžių buvo nepraktiškos. Bet kas, jeigu pačiame įsakyme būtų užkoduotas kvietimas? Kas, jeigu Dievas iš esmės sakytų: „Visiškai sugrįžkite pas Mane, o Aš pasirūpinsiu visa kita“?
Juk jei pats Dievas siūlo tokį gyvenimo būdą, tai visos praktinės pasekmės jau turi būti numatytos pasiūlyme. Jei penkiasdešimt maldų nepalieka laiko miegui, galbūt pats miegas nebebūtų būtinas. Angelai nuolat garbina be nuovargio. Jei penkiasdešimt maldų nepalieka laiko nesibaigiančiam darbui ir išlikimui, galbūt žmonijai nebereikėtų sunkiai dirbti dėl fizinės savisaugos. Jei kūno išlaikymas tokiu ritmu tampa neįmanomas, galbūt pats kūno egzistavimas būtų perkeistas.
Pasiūlymas atrodo absurdiškas tik tuo atveju, jei daroma prielaida, kad žemiškos sąlygos turi likti nepakitusios.
Tačiau visa pakilimo prasmė yra ta, kad žmonija stovi prieš Tą, kuris peržengia žemiškas sąlygas.
Todėl pasiūlymas skamba ne kaip našta, o labiau kaip durys iš puolusios būsenos.
Nusileidimas atgal į Žemę
Nusileidimo metu viskas pasikeičia.
Muhamedui pradėjus grįžti žemyn, žemiškoji sąmonė vėl įsitvirtina. Mozės figūra šiame procese tampa giliai simboline. Tradiciniame skaityme Mozė su užuojauta pataria Muhamedui, kad žmonija neatlaikys penkiasdešimties maldų. Tačiau simboliškai Mozė taip pat gali būti suprantama kaip įkūnijantis puolusio žmogaus realizmo balsą: mąstyseną, kurią valdo praktinis išlikimas, valdymas, baimė, apribojimai ir prisitaikymas prie žemiškosios egzistencijos.
„Kaip žmonės tai ištvers?“
„Kaip jie miegos?“
„Kaip jie dirbs?“
„Kaip funkcionuos visuomenė?“
Tai nėra blogi klausimai. Tai visiškai žmogiški klausimai.
Ir būtent tai yra tragedija.
Kuo arčiau pasakojimas artėja prie Žemės, tuo labiau žmonija vėl linksta prie žemiškų prielaidų. Dangiškoji galimybė pradeda griūti po praktinių rūpesčių našta. Kiekvienas maldų sutrumpinimas reiškia dar vieną žingsnį nuo visiško pasitikėjimo Dievu ir dar vieną žingsnį atgal į pasikliovimą savisauga.
Šiuo metu istorija tampa psichologiškai gili. Dangus neatmeta žmonijos. Priešingai, pati žmonija traukiasi iš Dangaus, nes negali įsivaizduoti egzistavimo už žemiškojo išlikimo struktūrų ribų.
Penkios maldos skaičiuojamos kaip penkiasdešimt
Paskutinė istorijos eilutė paprastai švenčiama džiugiai: penkios maldos vis tiek skaičiuojamos kaip penkiasdešimt.
Tradiciškai tai interpretuojama kaip atlygis, padaugintas iš dieviškojo gailestingumo.
Tačiau šį teiginį galima perskaityti ir tragiškai apverstu būdu.
Šis pareiškimas iš tikrųjų gali būti Dievo pripažinimas, kad žmonija nebegali nuolat palaikyti dangiškojo egzistavimo. Pilnas dangiškasis gyvenimo būdas žemiškomis sąlygomis nebeprieinamas.
Šiuo skaitymu teiginys ne tiek pakelia penkias maldas į viršų, kiek nuleidžia penkiasdešimt žemyn iki simbolinio ekvivalentiškumo.
Dievas iš esmės sako: „Nesijaudinkit. Aš jūsų penkias suskaičiuosiu kaip penkiasdešimt. Jūsų vieta danguje potencialiai išlieka užtikrinta. Tačiau jūsų žemiškoji padėtis išlieka tokia, kokią patys ir toliau pasirinkat. Dabar, pasilikdami tik su penkiomis maldomis, turite tiek daug laisvo laiko savo žemiškam vargo darbui ir kitiems fiziniams poreikiams patenkinti.“
Šis aiškinimas taip pat paaiškina, kodėl žmogus negali tiesiog priversti savęs pasiekti nuolatinės dangiškosios sąmonės Žemėje bandydamas nuolat melstis. Pati žmogaus biologija tam trukdo. Išsekimas, alkis, miegas, silpnumas ir kūno poreikiai – visa tai primena, kad žmonija lieka pririšta prie puolusios tvarkos.
Taisyklė, kad „penki skaičiuojami kaip penkiasdešimt“, uždaro galimybę pasiekti Dangų vien atsidavimo jėga žemiškomis sąlygomis. Dievas suteikia dangiškąją vertę simboliškai, patvirtindamas, kad žmonija vis dar priklauso darbo, nuovargio ir išlikimo pasauliui iki nustatyto laiko.
Žmonija nepasikeitė
Giliausiame lygmenyje istorija atspindi pačių Adomo ir Ievos archetipą. Žmonija vis dar laikosi savarankiško egzistavimo. Net stovėdama prieš Dievą, žmonija instinktyviai grįžta prie pažįstamų žemiško saugumo ir praktinio skaičiavimo struktūrų.
Niekas iš esmės nesikeičia.
Ta pati sąmonė, kuri kadaise pasirinko žemiškas žinias, žemišką valdymą ir savarankišką išlikimą, o ne tiesioginę priklausomybę nuo Dievo, vėl pasirodo Miradžo metu. Suteikta galimybė radikaliai pasikeitusiam egzistavimui, kurio centre yra tik Dievas, žmonija vengia saiko, praktiškumo, tvarumo ir įprasto žemiškojo gyvenimo išsaugojimo.
Taigi, pagal šią interpretaciją, Miradžas tampa ne tik istorija apie gailestingumą, palengvinantį religinę naštą, o ir širdį veriamu žmonijos nesugebėjimo tiek trokšti Dangaus, kad paliktų Žemę, apreiškimu.
Todėl tai galima pavadinti didžiausia kada nors praleista proga.