„Moterie, kas man iš to? Mano valanda dar neatėjo.“
— Jono evangelija 2:4
Įvadas: Mįslė pasakojime
Jono evangelijos 2:1–11 pasakojimas apie vestuves Kanoje iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: baigiasi vynas, Jėzaus motina Marija praneša Jėzui Kristui ir įvyksta pirmasis stebuklas. Tačiau trumpas Jėzaus ir jo motinos dialogas palieka dėmesingam skaitytojui keletą neatsakytų klausimų. Kodėl vyno trūkumas apskritai turėtų rūpėti Jėzui ir kodėl Marija tampa tikra dėl baigties net ir po to, kai Jėzus dvejoja? Ištrauka atrodo per greita, tarsi tarp eilučių būtų paslėptas svarbus samprotavimas.
Atidžiau perskaičius, galima suprasti, kad epizode slypi gilesnė logika – tokia, kuri išryškėja tik tada, kai kartu nagrinėjama socialinė situacija ir teologinės pasakojimo implikacijos.
Paslėpta krizės priežastis
Tekste teigiama, kad Jėzus „buvo pakviestas į vestuves su savo mokiniais“.
Ši maža detalė gali paaiškinti visą krizę. Pirmojo amžiaus Galilėjos kultūroje vestuvės buvo svarbios bendruomenės šventės, kuriose svetingumas ir garbė buvo vertinami labai rimtai. Iš priimančiosios šeimos buvo tikimasi, kad ji pasirūpins pakankamai maisto ir vyno visiems svečiams. Vyno pritrūkimas buvo ne tik nepatogumas, bet ir viešas gėdos jausmas.
Taigi, natūraliausias trūkumo paaiškinimas yra netikėtai didelis svečių skaičius. Šeimininkai greičiausiai pakvietė Jėzų kaip gerbiamą pažįstamą savo bendruomenėje. Tačiau Jėzus neatvyko vienas. Tuo metu jis jau buvo surinkęs pasekėjus. Jėzui skirtas kvietimas iš esmės tapo kvietimu visai kompanijai.
Iš dosnumo šeimininkai neatstumė šių papildomų svečių. Tačiau jų atsargos greičiausiai buvo apskaičiuotos mažesniam susibūrimui. Vyną, paruoštą tam tikram skaičiui žmonių, staiga ėmė vartoti daug daugiau.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Marijos žodžiai – „Jie neturi vyno“ – nėra vien pastebėjimas. Jie netiesiogiai nurodo priežastį. Trūkumas bent iš dalies susijęs su Jėzaus ir jo sekėjų buvimu.
Marija tai iš karto supranta. Situacija Jėzų liečia labiau, nei iš pradžių atrodo.
Vis dėlto mokinių buvimas iškelia gilesnį klausimą, kuris neapsiriboja vien tiesioginiu šeimininkų sumišimu. Jei mokiniai jau susirinkę aplink Jėzų, vadinasi, jo misijos pradžia tam tikra prasme jau įvyko – net jei jos atviro pasireiškimo akimirka dar neatėjo.
Ontologinė mokinių dilema
Pirmasis Jėzaus atsakymas – „Mano valanda dar neatėjo“ – išreiškia dvejonę dėl jo viešosios misijos laiko. Jono evangelijoje „valanda“ reiškia akimirką, kai jo tapatybė ir misija bus atvirai atskleistos.
Vis dėlto pati situacija, su kuria jis susiduria, atskleidžia gilesnę dilemą.
Jei Jėzus jau turi mokinių, ar misija tikrai neprasidėjo?
Mokiniai neseka mokytoju be tikslo. Jų buvimas jau savaime reiškia teiginį apie tai, kas yra tas mokytojas. Surinkdamas mokinius, Jėzus jau žengė pirmąjį žingsnį viešosios misijos link.
Tai sukuria ontologinę įtampą pasakojime.
Viena vertus, Jėzus pareiškia, kad jo valanda dar neatėjo.
Kita vertus, mokinių egzistavimas rodo, kad kažkas jau prasidėjo.
Mokytojas, suburiantis mokinius, galiausiai turi atskleisti savo autoriteto pagrindą. Priešingu atveju pačių mokinių egzistavimas tampa nepaaiškinamas. Todėl Kanos stebuklas kyla iš gilesnės įtampos tarp dvejonių ir besiskleidžiančios misijos.
Aplinkybėse slypintis motyvas
Labiausiai tikėtinas mokinių elgesys (iš kitų pasakojimų žinome, kad Jėzaus kompanija neatsisakydavo gerti vyno kitur) per puotą įneša dar vieną situacijos aspektą.
Taigi mokinių gėrimą galima suprasti ne tik kaip praktinę trūkumo priežastį, bet ir kaip tam tikrą pačioje situacijoje slypintį motyvą. Jų dėmesį sukausto vynas vien todėl, kad dar nebuvo pateikta nieko prasmingesnio, kas jį nukreiptų kitur. Kol jų mokytojas tyli, jų apetitas natūraliai apsiriboja įprastais puotos malonumais. Šia prasme jų troškulys tampa tyliu priminimu Jėzui, kad atėjo laikas jį nukreipti kita linkme. Jei jie geba taip trokšti vyno, netrukus jie gali parodyti tokį patį troškimą kažkam didesniam, kai tik į jį bus nukreiptas jų dėmesys. Todėl stebuklas tampa lemiamu veiksmu, kuris perkelia jų dėmesį – nuo vyno, kurį jie noriai vartoja, prie gilesnės realybės, kurią jų mokytojas ruošiasi atskleisti.
Taigi jų troškulys yra ne galutinė problema, kurią reikia išspręsti, o signalas, kad laikas jiems duoti ką nors geresnio, ko trokšti.
Akimirka, kai paaiškėjo Tėvo valia
Todėl lemiamas elementas Kanoje yra ne tik šeimininkų sumišimas ar mokinių egzistavimas, bet ir aplinkybių sutapimas, atskleidžiantis Tėvo valią.
Iš pradžių Jėzus dvejoja, nes mano, kad jo valanda dar neatėjo. Tačiau prieš jį besiskleidžiančioje situacijoje yra per daug reikšmingų sutapimų, kad juos būtų galima atmesti. Mokinių, kuriuos jis jau surinko, yra daug. Jų troškulys išsekina vyną. Krizė atsiranda būtent tą akimirką, kai tiems patiems mokiniams reikia patvirtinimo apie jų pašaukimą.
Tai, kas išoriškai atrodo kaip atsitiktinis trūkumas, pradeda pasireikšti kaip kažkas labiau tyčinio. Aplinkybės primena tylų, bet neabejotiną ženklą, kad Tėvas suplanavo šią akimirką.
Kai Jėzus supranta, kad šie sutampantys įvykiai negali būti vien atsitiktiniai, dvejonės išnyksta. Akimirka nebėra susijusi su asmeniniu laiku, o su paklusnumu. Jei Tėvas atskleidė savo valią per besiskleidžiančias aplinkybes, Sūnus nedelsdamas reaguoja.
Šis modelis pasireiškia ir kitur Jėzaus tarnystėje. Kai Simonas Petras išpažįsta, kad Jėzus yra Kristus, Jėzus pareiškia, kad ši įžvalga kilo ne iš žmogiško mąstymo, o iš Tėvo. Pripažindamas, kad Tėvas veikė, Jėzus nedvejodamas atsako patvirtindamas ypatingą Petro vaidmenį.
Tas pats principas veikia ir Kanoje. Stebuklas neįvyksta vien todėl, kad Jėzus savarankiškai nusprendžia, jog atėjo laikas. Jis įvyksta todėl, kad Tėvas jau nurodė, jog tas momentas atėjo.
Kai Sūnus atpažįsta Tėvo valią, delsimas tampa neįmanomas.
Išvada: Kai pradžia tapo matoma
Taigi vestuvės Kanoje žymi daugiau nei pirmąjį Jėzaus stebuklą. Jos atskleidžia akimirką, kai tylus misijos pasiruošimas užleidžia vietą pirmajam matomam ženklui.
Mokinių buvimas jau buvo paruošęs dirvą. Jų troškulys ir staigus vyno trūkumas sudarė aplinkybių sankaupą, kurios nebuvo galima ignoruoti. Tai, kas prasidėjo kaip socialinė gėda, tapo akimirka, kai buvo atskleistas Tėvo laikas.
Kai tas laikas tapo aiškus, dvejonės išnyko. Sūnus nedelsdamas pakluso.
Taigi stebuklas Kanoje nebuvo vien tik atsakas į vyno trūkumą. Tai buvo akimirka, kai pačios aplinkybės atskleidė Tėvo valią – ir kai jau prasidėjusi misija tyliai žengė į šviesą.