Didumoje dominuojančiosios teologijos slypi tylus atmetimas. Ji atrodo pamaldi. Skamba ortodoksiškai. Ji skelbiama su įsitikinimu. Tačiau po paviršiumi ji subtiliai perduoda Dievo suverenitetą žmonėms.
Įprasta formuluotė skamba maždaug taip: galite būti išgelbėti tik tuo atveju, jei tikite Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju. Jei netikite, nesate išgelbėti. Jei jo nepripažįstate, jo išgelbėjimo darbas jums netaikomas. Jei neišpažįstate, liekate už Karalystės ribų.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip tikėjimo gynimas. Iš tikrųjų tai rizikuoja, kad išgelbėjimas priklausys nuo žmogaus pripažinimo. Realybės ašį, kuri lemia, tai nukreipia nuo Dievo veiksmo ir nukreipia į žmogaus atsaką. Tai leidžia manyti, kad Dievas atlieka kažką milžiniško – įsikūnijimą, nukryžiavimą, prisikėlimą – tačiau galutinis šio veiksmo veiksmingumas yra žmogaus rankose.
Jei žmonės priima, tai pavyksta.
Jei žmonės atmeta, tai nepavyksta – bent jau jiems.
Tai nėra dieviškas suverenitetas. Tai yra dieviškas pažeidžiamumas žmogaus veto.
Jei Dievas yra suverenus, tai Jo veiksmai nepriklauso nuo žmogaus ratifikavimo. Kūrimui nereikia plojimų, kad egzistuotų. Gravitacijai nereikia tikėjimo, kad veiktų. Saulė nelaukia niekieno sutarimo prieš patekėdama. Kodėl tada prisikėlimas – ryžtingiausias Dievui priskiriamas veiksmas – turėtų priklausyti nuo pripažinimo, kad būtų realus ar veiksmingas?
Jei prisikėlimas iš tiesų yra ontologinis veiksmas – pačios realybės transformacija – jis galioja nepriklausomai nuo žmonių nuomonės. Jei Jėzus nugalėjo mirtį, tai mirtis nugalėta. Jei jis įžengė į mirtį už visus, tai tas veiksmas apima visus. Žmogiškas netikėjimas negali pakeisti ontologinio poslinkio.
Tai neneigia, kad žmonės gali priešintis prisitaikymui prie tos realybės. Ji tiesiog tvirtina, kad pasipriešinimas neanuliuoja to, ką padarė Dievas.
Yra skirtumas tarp realybės ir sdusiderinimo su realybe.
Kai teologija sako: „Esate išgelbėti tik tuo atveju, jei tikite“, ji dažnai sulieja šį skirtumą. Ji išganymą paverčia sąlygine sutartimi, o ne suvereniu pasiekimu. Ji rizikuoja manyti, kad Jėzus yra Gelbėtojas tik ten, kur jis tokiu pripažįstamas.
O kas, jei jis yra Gelbėtojas, nes išgelbėjo – nesvarbu, ar pripažintas, ar ne?
Jei Kristus miršta „už pasaulį“, tai šio veiksmo apimtis nėra susiaurinta nežinojimo, neigimo, sumaišties ar maišto. Vaikas, nežinodamas apie tėvų auką, nėra atimtas iš jos naudos. Pilietis, nežinodamas apie įstatymo apsaugą, vis tiek yra jo saugomas. Pripažinimas sustiprina dalyvavimą; jis nesukuria pamatinės realybės.
Ta pati logika taikoma ir prisikėlimui, ypač jei jis suprantamas ne kaip paprastas atgaivinimas, o kaip Perkėlimas (and. Relocation) – lemtingas žmonijos perėjimas į naują ontologinę būseną. Jei Kristus yra pirmagimis iš numirusiųjų, jei jo prisikėlimas yra naujo žmogaus egzistencijos būdo pradžia, tai tas naujas būdas negali priklausyti nuo to, ar žmonės pritaria tikėjimo išpažinimui.
Visi bus prikelti. Visi bus perkelti į būseną, kurioje destruktyvios mirties pasekmės neturi galutinės galios. Prisikėlimas, jei yra suverenus Dievo veiksmas, yra visuotinio masto. Tai Dievo atliekamas veiksmas žmonijai, o ne prizas, paskirstomas tiems, kurie pasirašo teisingą doktrinos teiginį.
Pačios Evangelijos užsimena apie šį suverenitetą.
Kelyje į Emausą du mokiniai eina su prisikėlusiu Jėzumi jo neatpažindami. Jie yra prisikėlusio Viešpaties akivaizdoje dar prieš tai, kai aiškiai įtiki jo prisikėlimu. Jie gauna jo mokymą, jo draugiją, jo pataisymus – ir tik vėliau atsiveria jų akys.
Po susitikimo seka atpažinimas. Ne atvirkščiai.
Jei prisikėlimui reikėtų išankstinio išpažinimo, kad jis įsigaliotų, ši scena būtų nenuosekli. Vietoj to, tvarka yra atvirkštinė. Prisikėlimo realybė yra ankstesnė už žmogaus suvokimą apie ją. Palaiminimas yra ankstesnis už tikėjimo išpažinimą.
Susitikimas su prisikėlusiu Kristumi jau yra didžioji išganymo dalis. Teisingas jos suformulavimas yra antraeilis dalykas. Susitikimas sudaro devyniasdešimt devynis procentus dovanos; intelektualinis susiderinimas yra likęs vienas procentas.
Tai nesumenkina tikėjimo. Tai jį perpozicionuoja. Tikėjimas nėra variklis, kuris priverčia išganymą veikti. Tai yra pabudimas tam, kas jau buvo pasiekta.
Teigti, kad išgelbėti yra tik tikintieji, rizikuoja žmogaus pažinimą paversti lemtingu veiksniu Dievo atpirkimo plane. Tai reiškia, kad milijardai žmonių, gyvenusių nežinojime, sumaištyje, kultūriniame atstume ar nuoširdžiai nesutardami dėl teologinių nesutarimų, yra atmesti – ne todėl, kad Dievui trūko galios juos išgelbėti, bet todėl, kad jie nesugebėjo atpažinti to, ką Jis padarė. Toks modelis subtiliai vainikuoja žmoniją kaip dieviškosios sėkmės vartų sargybinį.
Jei Dievas tikrai yra suverenus, tai išgelbėjimas negali priklausyti nuo trapaus ir netolygaus teisingos informacijos paskirstymo. Jis negali priklausyti nuo istorinių atsitiktinumų, susijusių su geografija, kalba, auklėjimu ar intelektualiniu temperamentu. Suverenus Dievo veiksmas turi būti veiksmingas ir už žmogaus klaidingo pripažinimo ribų.
Tai nepanaikina teismo. Tai neneigia moralinių pasekmių. Tai nepanaikina skirtumų tarp gėrio ir blogio. Paskutinis teismas išlieka rimtas klausimas. Svarbus yra atitikimas tiesai. Svarbus yra pataisymas. Tačiau pats prisikėlimas – mirties nugalėjimas, perkėlimas į atkurtą egzistenciją – nėra atlygis už pripažinimą. Tai Kristaus triumfas prieš mirtingojo būvį, kurį dalijasi visi.
Jei prisikėlimas būtų apribotas tik tais, kurie jį tinkamai pripažįsta, jo šlovė susitrauktų iki sektantiškos ribos dydžio. Tačiau jei prisikėlimas yra visuotinis, jis yra suverenus pareiškimas: Kristaus pergalė nėra trapi. Ji nepriklauso nuo apklausų duomenų. Jos neanuliuoja netikėjimas.
Žmonės gali priešintis pritarimui. Jie gali atmesti pasekmes. Kurį laiką jie gali laikytis iškreiptų savęs apibrėžimų. Tačiau jie negali atšaukti to, ką padarė Dievas.
Todėl suvereniteto klausimas yra paprastas ir griežtas: ar Dievo išgelbėjimo aktas yra visą lemiantis, ar jis tik siūlomas?
Jei jis tik siūlomas, žmogaus reakcija galiausiai lemia jo sėkmę. Jei jis yra visą lemiantis, žmogaus reakcija lemia dalyvavimą ir patirtį, bet ne esminę realybę.
Teigti, kad išgelbėjimas visiškai priklauso nuo žmogaus tikėjimo, reiškia suteikti žmonijai galutinę jurisdikciją dėl Dievo atperkamojo darbo. Teigti, kad Dievas gelbsti pirmiausia ir visuotinai, reiškia išsaugoti dieviškąjį suverenitetą, kartu rimtai žiūrint į žmogaus prisiderinimą.
Prisikėlimas, suprantamas kaip perkėlimas (ang. relocation) į atkurtą egzistenciją, priklauso Dievui. Jį atlieka Dievas. Jis pagerbia Kristų. Jis apima žmoniją. Gali sekti pripažinimas, gali sekti pataisymas, gali sekti teismas – bet pats veiksmas nelaukia leidimo.
Dievas yra visagalis.
Ir visagalis veiksmas nedreba prieš netikėjimą.