Broliai ir seserys,
Šiandien skaitome Evangelijos eilutę, kuri iš pirmo žvilgsnio gali skambėti bauginančiai. Tai Mato 18:6, kur Jėzus kalba apie girnų akmenį, pririštą žmogui ant kaklo ir įmestą į jūrą. Daugeliui žmonių ši eilutė sukėlė baimę ar sumišimą. Kai kurie ją išgirdo kaip grasinimą. Kai kurie įsivaizduoja Jėzų šaukiantį, keikiantį ar rodantį pirštu su teisu įniršiu.
Bet ar tai Jėzus, kurį mes pažinome? Ar Jis yra Tas, kuris šaukia ant žmonių? Ar Jis yra Tas, kuris traiško silpną nendrę? Ar Jis yra Tas, kuris mėgaujasi grasindamas sunaikinimu?
Ne.
Raštas mums sako kitaip:
„Jis nešauks, jis nekels balso...
Sulaužytos nendrės jis nenulauš,
ir rusenančio dagties neužgesins.“
—Izaijo 42:2–3
Jėzus niekada neaprėkė žmonių į atgailą. Jis mylėjo juos į atgailą. Tad dar kartą pažvelkime į šią sunkii suvokiamą eilutę per ją ištarusio asmens akis.
1. Jėzus mylėjo skriaudėją tiek pat, kiek ir auką
Jėzui labai rūpėjo silpnieji, mažyliai, nuolankus tikintysis, kuris Juo pasitiki paprasta širdimi. Tačiau Jis taip pat rūpinosi – taip, labai rūpinosi – skriaudėju.
Kodėl?
Nes sužeistas vaikas akimirką kenčia, bet arogantiškas skriaudėjas rizikuoja prarasti savo sielą.
Štai kodėl Jėzus tiek daug laiko skyrė pokalbiams su fariziejais. Ne todėl, kad Jis jų nekentė, bet todėl, kad Jis juos pakankamai mylėjo, kad susidurtų su jų išdidumu. Jei Jam nebūtų rūpėję, Jis būtų nuėjęs ir palikęs juos likimo valiai. Vietoj to Jis įsitraukė, Jis maldavo, Jis perspėjo, Jis raudojo. Ne šaukdamas, o ašaromis:
„Jeruzale, Jeruzale... kiek kartų norėjau jus surinkti...“
Tai yra Kristaus širdis.
2. Švelnus žodis, ištartas švelniu balsu
Jėzaus žodžiai apie girnapusę nebuvo smerkiatis išrėkimas. Jie buvo ištarti su liūdesiu, su užuojauta, su tyliu intensyvumu, lyg stebėtų mylimą sielą, einančią į pražūtį.
Įsivaizduokite gydytoją, sakantį pacientui:
„Jei ir toliau eisi šiuo keliu, jis tave pražudys.
Prašau – grįžk atgal, kol yra laiko.“
Gydytojas nepyksta. Jis prašo.
Jėzaus žodžiai apie jūrą ir girnapusę yra Gelbėtojo, kuris mato žmogaus viduje augančią išdidumo ligą, maldaujantys žodžiai ir negali pakęsti minties apie to žmogaus pražūtį, žodžiai.
3. Apie kokį tikrąjį pavojų kalba Jėzus?
Jėzus neapibūdina egzekucijos. Jis apibūdina širdies būseną. Pavojus ne tas, kad Dievas laukia, kol paskandins žmones. Pavojus yra saviteisumo ugnis – tam tikra vidinė ugnis/šviesa, kuri apakina žmogų ir skatina jį teisti kitus, žiūrėti iš aukšto į mažuosius, jaustis pranašesniu.
Ta ugnis sunaikina užuojautą. Ji sunaikina nuolankumą. Ir galiausiai ji gali sunaikinti sielą.
Jėzus sako:
„Jei ši ugnis jumyse,
daryk viską, kad ją užgesintum.“
4. Girnų akmuo kaip radikalios atgailos simbolis
Jėzaus laikais vanduo buvo nuolankumo simbolis – puikybės užgesinimas. Štai kodėl krikštas yra panardinimasį vandenį. Tai senojo „aš“ skandinimas.
Girnų akmuo yra tiesiog ryžtingų veiksmų paveikslas – neleisti puikybei vėl kilti. Jėzaus mintis nėra:
„Noriu, kad būtum nubaustas.“
Jo mintis yra:
„Noriu, kad būtum išgelbėtas.“
Geriau paskandinti savo puikybę dabar, geriau leisti savo ego mirti dabar, nei leisti jam degti nevaržomai, kol nieko neliks.
5. Gelbėtojas, kuris apraudoja, o ne smerkia
Kai Jėzus ištarė šiuos žodžius, Jis neįsivaizdavo priešų, kuriuos norėjo sunaikinti. Jis įsivaizdavo mylimus sūnus ir dukteris, Jis norėjo išgelbėti. Jis įsivaizdavo puikybę, kuri griauna tikėjimą. Jis įsivaizdavo vidinę ugnį, kuri apakina širdį. Ir su pranašų išpranašautu švelnumu, Jis sakė:
„Paleisk tai.
Panerk tą puikybę giliai po nuolankumo vandeniu.
Tai tave išgelbės.“
6. Mūsų kvietimas šiandien
Broliai ir seserys, kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje kažkokią puikybės kibirkštėlę. Kiekvienas iš mūsų esame gundomi jaustis pranašesniais, teisti, kritikuoti, skaudinti.
Jėzus mus – švelniai – paskandinti tą puikybę, kol ji nepakenkė mums patiems ir kitiems.
Tegul jus nuplauna atgailos vandenys.
Tegul Dvasia įkvepia į jus nuolankumo.
Tegul Kristus užgesina bet kokią vidinę ugnį, kuri nekyla iš Jo meilės.
Tai ne grėsmė. Tai išgelbėjimas. Tai pats užjaučiantis įspėjimas, koks tik yra ištartas.
Išvada
Mato 18:6 minimas Jėzus nėra smurtaujantis Gelbėtojas.
Jis yra švelnus Gelbėtojas, kuris tyliai kalba griežtas tiesas.
Jis nešaukia.
Jis nelaužo palūžusios nendrės.
Jis nesmerkia pykdamas.
Jis perspėja, nes myli.
Jis perspėja, nes išdidumas naikina.
Jis perspėja, nes nori, kad visi Jo vaikai –
net užsispyrę, net arogantiški, net skriaudėjai – būtų išgelbėti.
Tegul išgirstame Jo įspėjimą tokiu tonu, kokį Jis numatė: meilės, liūdesio, gilaus užuojautos ir begalinės vilties kiekvienai sielai tonu.
Amen.