Pamokslas apie išminčius (Mato 2:1–12)
Kai girdime istoriją apie išminčius, dažnai įsivaizduojame ramų vaizdą: žvaigždę, dovanas ir kūdikį. Tačiau Mato istorija daugiausia ne apie grožį – ji apie išmintį. O išmintis Biblijoje nėra apie daugelio dalykų žinojimą. Ji yra apie žinojimą, kada judėti.
Vyrai, kuriuos vadiname „Magais“, nebuvo magai. Jie buvo išminčiai, savo laikų mokslininkai, apmokyti atidžiai stebėti pasaulį. Pamatę žvaigždę, jie suprato, kad istorijoje įvyko kažkas tikro. Gimė karalius. Ir kaip dauguma protingų žmonių, jie nuvyko į sostinę. Jei gimsta karalius, jo vieta tikrai yra Jeruzalėje.
Tai nebuvo kvailas sprendimas. Tai buvo žmogiškas. Dauguma iš mūsų būtume padarę tą patį.
Tačiau Jeruzalė, tikėjimo ir galios miestas, nedžiūgavo. Karalius Erodas buvo išsigandęs. Religiniai vadovai žinojo Raštus, bet niekur nedingo. Jie galėjo paaiškinti pranašystę, bet nenorėjo jos vykdyti. Žinoti tiesą nėra tas pats, kas eiti jos link.
Išminčiai paliko Jeruzalę, ir žvaigždė vėl pasirodė. Ji nenuvedė jų į rūmus. Ji nuvedė juos į mažą kaimelį. Į namą. Pas neturtingą šeimą. Ir pas vaiką, kuris atrodė kaip bet kuris kitas vaikas.
Štai sunkioji istorijos dalis.
Šis vaikas tikrai buvo karalius. Bet jis taip pat buvo visiškai pažeidžiamas. Jam galėjo būti padaryta žala. Jis galėjo būti nužudytas. Išminčiai suprato kai ką labai svarbaus: jei Dievo Karalius gyvens šiame pasaulyje, Jis turi būti trapus. Mesijas, kuris negali kentėti, negali iš tikrųjų įžengti į žmogaus gyvenimą.
Taigi jie nusilenkė. Ne todėl, kad vaizdas buvo įspūdingas, bet todėl, kad jie atpažino tiesą, kai ją pamatė. Dievo galia neatsirado per jėgą. Ji atėjo per nuolankumą.
Tada ateina paskutinė istorijos eilutė: „Jie grįžo į savo šalį kitu keliu.“
Tai ne tik apie Erodo vengimą. Tai apie pasirinkimą. Jie galėjo grįžti per Jeruzalę ir būti giriami. Jie galėjo papasakoti savo istoriją ir būti pagerbti. Vietoj to jie pasirinko ramų kelią. Paslėptą kelią. Ištikimą kelią.
Nes kai iš tikrųjų sutinki Kristų, tu ne tik pakeisi savo įsitikinimus – tu pakeisi savo kryptį.
Istorijos tragedija nėra Erodas. Mes tikimės žiaurumo iš valdžios. Tragedija yra religiniai lyderiai, kurie liko. Jie žinojo Raštus. Jie kalbėjo teisingus žodžius. Bet jie ėjo ne tam, kad pamatytų. Jie laukė, kol Dievas ateis jų sąlygomis.
Draugai, ši istorija užduoda mums paprastą klausimą: ar esame pasirengę sekti Dievu, kai Jis nepasirodo ten, kur mes Jo tikimės?
Jėzus vis dar ateina tyliai. Vis dar pažeidžiamas. Vis dar lengva nepastebėti. Ir vis dar pavojinga mūsų pasididžiavimui.
Išmintingi ne tie, kurie žino daugiausia, bet tie, kurie yra pakankamai nuolankūs, kad atsiklauptų – ir pakankamai drąsūs, kad grįžtų namo kitu keliu.
Amen.