Mylimi broliai ir seserys,
Tomo, vadinamojo Abejojančiojo Tomo, istorija nėra apie žmogų, kuris negalėjo patikėti, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. Tai apie žmogų, kuris taip tvirtai tikėjo kryžiaus būtinybe, kad neįsivaizdavo išganymo be jo.
Kai Jėzus pirmą kartą pasakė savo mokiniams, kad vyksta į Judėją, būtent Tomas sušuko: „Eikime, kad mirtume kartu su Juo.“ Jis buvo pasiruošęs kryžiui. Jis tikėjo, kad Mesijo tiesa turi būti užantspauduota nukryžiavimu. Taigi, kai kiti atėjo sakydami: „Mes matėme Viešpatį“, Tomo širdis plyšo. Ar tai galėjo būti? O gal tai kitas žmogus – dvasia, mėgdžiotojas, guodėjas, apsimetantis Juo?
O Tomas pasakė: „Jei nepamatysiu vinių žymių, jei nepaliesiu žaizdos Jo šone, netikėsiu.“ Jis neabejojo prisikėlimu; jis saugojo kryžių.
Bet kai atėjo prisikėlęs Viešpats, ką Jis pasakė? Ne: „Šaunuolis, Tomai, kad patikrinai įrodymus.“
Ne – Jis pasakė: „Nebūk netikintis, bet tikintis.“ Kodėl? Nes Tomo akys vis dar buvo nukreiptos į mirtį, o ne į gyvenimą. Jis norėjo paliesti skausmo įrodymą, o ne išgijimo realybę.
Taigi Viešpats, pasigailėjęs, duoda jam tai, ko jis prašo. Jis parodo jam žaizdas, kurių negalėjo turėti joks gyvas kūnas – tuščiavidures, atviras, neįmanomas žaizdas – ne todėl, kad jos buvo tikros, bet todėl, kad Tomui vis dar reikėjo jas pamatyti. Prieš jį stovėjo ne anatomija, o supratimo stebuklas. Mokytojas vėl pasilenkė iki mokinio lygio.
Ir kai Tomas pamatė, jis parpuolė ant kelių ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Tada Jėzus ištarė palaiminimą, kuris vis dar dalija pasaulį: „Palaiminti tie, kurie nematė ir tiki.“
Draugai, Jėzus negyrė aklo tikėjimo; Jis gyrė tikėjimą, kuris mato anapus žaizdos. Tas, kuris tiki nematydamas, žino, kad Dievo meilė nepalieka mirties pėdsakų. Tas, kuris tiki nematydamas, sako: „Man nereikia liesti mirties, kad tikėčiau gyvenimu.“
Tai yra prisikėlimo tikėjimas.
Tai yra tikėjimas, kuris pasitiki, kad prikeldamas parpuolusius, Jis nepalieka skylių jų rankose.
Jis neišsaugo kapo kvapo.
Jis visiškai atkuria.
Jis visa sukuria nauja.
Todėl, mylimieji, Viešpats klausia kiekvieno iš mūsų:
Kodėl vis dar ieškote žaizdų?
Kodėl vis dar ieškote mirties ženklų Gyvajame?
Kodėl stebite kryžių, kai kapas tuščias?
Tikėjimo atsakymas paprastas:
Mes tikime, kad kryžius buvo tikras, bet taip pat tikime, kad Dievas yra didesnis už kryžių.
Mes tikime, kad paklusnumas veda į kančią, bet kančia veda į gyvenimą.
Mes tikime, kaip sakė Jėzus, kad kas praranda savo gyvybę dėl Dievo, supras, kad niekada jos iš tikrųjų neprarado.
Taigi šiandien, jei nešiojate savo žaizdas – savo abejones, savo netektis, savo randus – išgirskite žodžius, kuriuos išgirdo Tomas: „Nebūk netikintis, bet tikintis.“
Tikėk, kad Viešpats gali tave taip pilnai prikelti, kad neliks jokių mirties pėdsakų.
Tikėk, kad net tai, ką laikėte savo nukryžiavimu, gali tapti tavo prisikėlimu.
Ir kai tai padarysi, tu taip pat su Tomu šauksi ne abejodamas, o apreiškimo kupinas:
„Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Amen.