I. Įvadas: Prisikėlimas – daugiau nei atgimimas
Kai krikščionys išpažįsta: „Trečią dieną Jis prisikėlė“, mes instinktyviai įsivaizduojame Jėzaus sugrįžimą į tą pačią laiko liniją, kurioje Jis mirė – Jo miręs kūnas atgaivintas, sužaloti audiniai atkurti, Jo kvėpavimas vėl įsilieja į tą patį fizinį organizmą, kuris nustojo kvėpuoti ant kryžiaus. Šis vaizdinys šimtmečius formavo krikščionių vaizduotę.
Tačiau manau, kad bibliniai duomenys, nagrinėjami be paveldėtų prielaidų, gali būti interpretuojami kitaip. Prisikėlimas gali būti ne tik nukryžiuoto kūno atgaivinimas, bet greičiau Dievo Sūnaus perkėlimas į lygiagrečią priežastinę liniją: laiko liniją, kurioje nukryžiavimas niekada neįvyko, nors jo atmintis ir išgelbėjimo reikšmė lieka visiškai išsaugotos dieviškojoje sąmonėje.
Pagal šią interpretaciją mirtis nėra atšaukiama atsukant biologinius procesus atgal —
ji įveikiama perkelus asmenį už pačios mirties priežastinio pasiekiamumo ribų.
Tai performuluoja prisikėlimą iš biologinio stebuklo į kosminį perkėlimą – dievišką veiksmą, kuris perkelia Sūnų ten, kur mirtis neturi jokios galios.
II. Nukryžiavimas kaip realus įvykis, prisikėlimas kaip realus perkėlimas
Tikiu, kad Jėzus tikrai mirė. Jo mirtis nebuvo simbolinė. Jos nebuvo išvengta.
Jis visiškai pasidavė mirtingumui ir priešiškai priežastinei nuodėmės, smurto ir žmogiškojo išdavystės grandinei.
Tačiau mirties akimirką Jis nebuvo atgaivintas toje pačioje priežastinėje grandinėje –
Jis buvo išvestas iš jos.
Jis buvo perkeltas į vietą, kurioje anksčiau meldėsi – Getsemanę –
bet ne į tą pačią priežastinę laiko liniją, kurioje buvo suimtas.
Pasaulyje, kuriame Jis pabudo:
- Jis nebuvo nukryžiuotas.
- Jo kūnas neturėjo jokio chronologinio ryšio su kančia.
- Vis dėlto Jis išlaikė visišką dvasinį supratimą apie tai, ką buvo patyręs.
Tai išsaugo Kančios istorinę realybę, kartu paaiškindama:
- fizinės traumos nebuvimą,
- Jo pasirodymų staigumą,
- Jo laisvę nuo užrakintų durų apribojimų,
- Jo gebėjimą pasirodyti ir išnykti savo valia,
- Jo fizinio išsekimo ar dehidratacijos nebuvimą,
- žmonių sunkumus Jį atpažinti.
Visos šios savybės nėra antraeilės keistenybės – jos yra pagrindiniai užuominai apie Jo prisikėlimo kūno prigimtį.
III. Prisikėlimas kaip Tėvo išaukštinimo veiksmas
Tradicinė teologija kalba apie prisikėlimą kaip apie Tėvo veiksmą, kuriuo Jis pašlovina Sūnų.
Tačiau ką praktiškai reiškia „šlovinimas“?
Pagal perkėlimo sampratą šlovinimas yra ne pirmiausia lavono atstatymas, bet Sūnaus įkėlimas į aukštesnę priežastinę padėtį:
- pozicija, kuri, palyginti su mokiniais, yra neapribota laiku,
- pozicija, kurioje galima savarankiškai ateiti ir išeiti,
- pozicija, nesusieta su žemiškosios chronologijos eiga.
Taigi prisikėlimas yra priežastinio statuso pakėlimas.
Jėzus tampa būtybe, galinčia kirsti žmogiškąjį laiką, bet nebūnančia jo apribota.
Jo pasirodymai po prisikėlimo yra sąsajos, o ne nuolatinis buvimas.
Jo 40 dienų su mokiniais nebuvo nepertraukiamas bendras laikas, o dieviškų įsiterpimų serija – akimirkos, kai Jo aukštesnė tikrovė palietė jų tikrovę.
Tai paaiškina kiekvieną pasakojimų detalę.
IV. Kodėl trys dienos? Viešasis laikas prieš dieviškąjį laiką
Jei Jėzus buvo perkeliamas akimirksniu, kodėl Šventajame Rašte pabrėžiamos trys dienos?
Nes tos trys dienos atitinka:
- mokinų patirtį,
- pranašišką išsipildymą,
- viešąją laiko ašį,
- įsitvirtinusį dieviškąjį transformacijos modelį per laukimą.
Jėzui nereikėjo patirti tų dienų.
Tačiau visuomenė turėjo būti liudytoja tų dienų.
Mokinams trys gedulo dienos juos paruošė apreiškimui.
Pranašystės atžvilgiu „trečiosios dienos“ motyvas išpildė Šventąjį Raštą.
Pasauliui tas uždelsimas patvirtino mirties realybę.
Tačiau Jėzui visuomeninio laiko tėkmė nėra privaloma.
Jis iškyla iš Tėvo išaukštinimo būtent tuo reikiamu momentu, ne todėl, kad Jis 72 valandas praleido be sąmonės sode, bet todėl, kad dabar Jis gyvena sferoje, kurioje Jo laikas ir mūsų laikas susiliečia tik tada, kai to nori Tėvas.
Taigi tos trys dienos yra tikros, bet jos priklauso mokinių laiko tėkmei, o ne Jo vidinei patirčiai.
V. Prisikėlimo apsireiškimai kaip priežastiniai sugrįžimai
Kiekvienas prisikėlimo apsireiškimas pasižymi tomis pačiomis savybėmis:
- Jėzus pasirodo staiga.
- Jis nematomas keliaujantis.
- Jis neparodo jokio poreikio prieglobsčiui, poilsiui ar atsigavimui.
- Durys Jam netrukdo.
- Atstumas neturi reikšmės.
- Jis staiga išvyksta, įvykdęs tikslą.
- Jo buvimas yra mokomasis, o ne nuolatinis.
- Jis yra neatpažįstamas, kol pats nenori būti atpažintas.
Tai nėra atgijusio mirtingojo kūno bruožai.
Tai yra perkelto dieviško-žmogiškojo asmens bruožai, įžengiančio į žemesnės dimensijos priežastingumą pasirinktose vietose.
Šiame kontekste:
- Emausas Jam nėra ilgas pasivaikščiojimas, o vietoje pasireiškęs epizodas.
- Viršutinė salė nėra Jo teleportacija, bet Jo atvykimas iš kito priežastingumo konteksto.
- Pusryčiai prie Galilėjos jūros nėra įprastas valgymas, bet sandoros bendrystė.
- Apsireiškimas 500 žmonių akivaizdoje nėra masinis judėjimas, bet Jo buvimo įterpimas į susirinkusią grupę.
Kiekvienas apsireiškimas patvirtina, kad prisikėlimas yra ne tęstinumas, bet ryšys.
VI. Prisikėlimo Kūnas kaip naujos priežastinės žmonijos pirmieji vaisiai
Ką tai reiškia tikintiesiems?
Šventasis Raštas vadina Kristų „tų, kurie užmigo, pirmuoju vaisiumi“ (1 Kor 15, 20).
Perkėlimo terminais tai reiškia:
Mes taip pat būsime perkelti iš priežastinio grandinės, vedančios į mirtį, į priežastinę grandinę, kurioje mirtis niekada nevaldė.
Mūsų tapatybės išliks, mūsų istorijos išliks, mūsų bendrystė išliks—
bet mūsų egzistencijos priežastinė struktūra bus pakeista.
Ši interpretacija išsaugo:
- kūnišką realybę,
- asmenybės tęstinumą,
- santykių pripažinimą,
- dvasinį transformavimą,
- mirties valdžios nugalėjimą.
Tai, ką matome Jėzuje, yra mūsų ateitis embrioninėje formoje.
VII. Žengimas į dangų kaip galutinis pasitraukimas iš laiko linijos
„Apaštalų darbuose“ aprašytas žengimas į dangų nėra „skrydis į kosmosą“, bet galutinis laiko linijų susikirtimo nutraukimas.
Jėzus pasitraukia nuo mokinių ne dėl atstumo, bet dėl matmeninio atskyrimo.
Jis nebeapsireiškia fiziškai, nes:
- Jo mokymo misija yra baigta,
- Dvasia perims vadžias,
- Jo buvimas dabar turi būti visuotinis, o ne epizodinis.
Žengimas į dangų užbaigia persikėlimą:
Jis visiškai sugrįžta į dieviškąją perspektyvą, iš kurios per Dvasią gali būti visur esantis, nebebūdamas pririštas prie periodinio sugrįžimo į mūsų priežastingumo sistemą.
VIII. Prisikėlimas kaip mirties priežastingumo nugalėjimas
Klasikinėje teologijoje prisikėlimas yra pergalė prieš mirtį, nes miręs kūnas sugrąžinamas į gyvenimą.
Perkėlimo modelyje prisikėlimas yra pergalė prieš mirtį, nes:
Jėzus išsilaisvina iš priežastingumo grandinės, kurioje mirtis turi valdžią,
ir patenka į priežastingumo liniją, kurioje mirtis niekada neįvyko.
Mirtis nėra atšaukiama —
ji yra panaikinama išstumiant ją už Jo tęsiamos egzistencijos kelio ribų.
Tai yra gilesnis triumfas.
Mirtis nėra panaikinama;
jos galia įveikiama dieviškuoju perkėlimu.
Kryžius išlieka realus ir išgelbėjantis,
tačiau jam neleidžiama apibrėžti Sūnaus tęsiamo gyvenimo.
Tai yra prisikėlimas kaip priežastingumo perkėlimas.
IX. Teologinė reikšmė: kas pasikeičia ir kas lieka
Kas lieka nepakitę:
- Jėzus tikrai mirė.
- Jo prisikėlimas yra kūniškas.
- Jo buvimas po prisikėlimo yra fizinis.
- Išgelbėjimas grindžiamas Jo prisikėlimu.
- Mokiniai tikrai susitiko su gyvu Kristumi.
Kas pasikeičia:
- Prisikėlimas nėra lavono atstatymas, o priežastingumo perkėlimas.
- Prisikėlęs kūnas nėra su lopais mirtingasis kūnas, o perkeltas kūnas.
- Prisikėlimo apsireiškimai nėra žemiškas tęstinumas, o laiko linijų sankirtos.
- Tos trys dienos priklauso mokinių laiko linijai, o ne Jo vidinei laiko linijai.
- Žengimas į dangų nėra atstumas, o perėjimas į kitą dimensiją.
- Būsimas tikinčiųjų prisikėlimas yra perkelimas į tą patį nemirtingumo priežastinį rėmelį.
Išvada: Prisikėlimas kaip pirmasis didysis perkėlimas
Manau, kad perkėlimo modelis prisikėlimą pateikia ne kaip biologijos stebuklą, bet kaip dieviškosios priežastingumo stebuklą.
Jis išsaugo Kristaus prisikėlimo unikalumą, tuo pačiu paaiškindamas kiekvieną Jo apsireiškimų bruožą kur kas geriau nei klasikiniai atgimimo modeliai.
Jėzus tikrai mirė.
Jėzus tikrai prisikėlė.
Tačiau Jis prisikėlė į pasaulį, kuriame mirtis neturėjo jokios galios – ne į tą pasaulį, kuris Jį nužudė, bet į pasaulį, kurį Tėvas Jam paruošė nuo pasaulio sutvėrimo.
Jo prisikėlimo apsireiškimai buvo Tėvo būdas leisti savo mokiniams peržvelgti ribą tarp dviejų priežastingumo linijų.
O Jo žengimas į dangų žymi to perkelimo užbaigimą – Jo karaliavimo šlovėje pradžią ir pažadą, kad ir mes vieną dieną būsime perkelti į tą pačią nemirtingą tikrovę.