Broliai ir seserys,
Yra vienas Jėzaus posakis, kurį žino beveik kiekvienas:
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Mes jį girdėjome taip dažnai, kad manome, jog jau jį suprantame. Mes jį suprantame kaip bendrą teiginį apie atleidimą. Ir, žinoma, Jėzus visur moko atleidimo. Tai nekelia abejonių.
Tačiau šiandien noriu jus pakviesti pažvelgti atidžiau—nes kartais, kai žiūrime atidžiai, atrandame kažką dar gražesnio, nei tikėjomės.
1. Kas iš tikrųjų vyko tuo metu?
Kai Jėzus ištarė tuos žodžius, vyko kažkas labai konkretaus.
Kariai nesvarstė teologijos.
Jie nesigrūmė su kaltės jausmu.
Jie lošė.
Jie dalijosi Jėzaus drabužius, tarsi jis jau būtų miręs — tarsi jo gyvybė nebebūtų svarbi. Tai grynas apiplėšimas.
Jėzus ant jų nešaukia.
Jis jų nekaltina.
Jis nesako: „Jūs žudote Dievo Sūnų!“
Jis tiesiog sako:
„Jie nežino, ką daro.““
Kitaip tariant: Jie nesupranta, kad šiuo apiplėšimu tampa tokiais pačiais nusikaltėliais, kaip ir tie, kuriuos jie nuteisia mirčiai. Ir jie net meta burtus, taip apsimetantys, kad Dievas išsprendžia jų reikalą.
Ši malda nėra kreipimasis į pasaulį.
Tai tylus neatsargaus momento pertraukimas.
2. Kodėl Jėzus ne kaltina žmones, kurie jį nužudo
Čia yra kažkas, ko mes dažnai nepastebime.
Jėzus ne sako:
„Tėve, atleisk jiems už tai, kad mane nužudė.“
Kodėl?
Nes atleidimas visada reiškia štai ką:
Kažkas yra kaltas, o kažkas kitas stovi virš jo ir atleidžia skolą.
Bet Jėzus atsisako taip stovėti virš bet ko.
Užuot leidęs kaltėms kauptis, Jėzus daro kažką netikėto:
Jis įžengia į situaciją taip visiškai, kad niekas neturi tapti monstru.
Jis nekovoja.
Jis neginčija savo nekaltumo.
Jis viešai neapskelbia žmonių.
Jis leidžia, kad su juo elgtųsi kaip su nusikaltėliu – ne todėl, kad jis toks yra, bet todėl, kad jis per daug myli susijusius žmones, kad amžinai įkalintų juos kaltės jausme.
Tai nėra silpnumas.
Tai yra į ateitį žvelgianti meilė.
3. Dvi labai skirtingos „nekaltumo“ rūšys
Leiskite man paaiškinti paprastai.
Yra du būdai pasakyti: „Tu nesi kaltas.“
Pirmasis būdas:
„Tu buvai kaltas, bet aš tau atleidžiu.“
Tai gali būti dosnu.
Tai gali būti nuoširdu.
Bet vis tiek lieka problema.
Kitas žmogus turi gyventi žinodamas:
Man reikėjo atleidimo.
Kažkas stovėjo virš manęs ir mane išlaisvino.
Net ir atleisti žmonės gali jausti, kad jų orumas įžeistas.
Antrasis būdas:
„Iš pradžių jokios skolos nebuvo.“
Būtent taip veikia besąlygiška meilė.
Ji nelaukia, kol žmonės suklydės, kad galėtų jiems atleisti.
Ji apskritai atsisako paversti jų nesėkmę pagrindine istorija.
Ir tai išsaugo orumą.
4. Paprastas vaizdas
Įsivaizduokite štai ką.
Kai kurie žmonės nori, kad jūs išeitumėte.
Jūs juos mylite.
Žinote, kad rezultato neišvengsite.
Turite du pasirinkimus.
Pirmasis pasirinkimas:
Jūs laukiate.
Jie jus įskaudina.
Vėliau jūs sakote: „Aš jums atleidžiu.“
Net jei tai sakote visiškai nuoširdžiai, jie visada žinos:
Būtent mums reikėjo gailestingumo.
Antrasis pasirinkimas:
Jūs imatės veiksmų pirmieji.
Jūs viską sutvarkote taip, kad jiems niekada netektų tapti piktadariais.
Jūs prisiimate atsakomybę taip, kad apsaugotumėte juos nuo visą gyvenimą trunkančios kaltės.
Tu neatleidži.
Tu nekaltini.
Tu tiesiog myli.
Šis antrasis pasirinkimas niekieno nežemina.
Jis niekieno nepadaro pavyzdžiu.
Jis leidžia visiems stovėti iškeltomis galvomis.
Būtent taip elgiasi Jėzus.
5. Kodėl tai svarbu, kaip mes įsivaizduojame Dievą
Daugelis žmonių įsivaizduoja paskutinį teismą kaip teismo salę:
Dievas aukštai viršuje.
Žmonės maži apačioje.
Ginčai.
Gynyba.
Baimė.
Bet paklauskite savęs:
Kodėl kas nors galiausiai ginčytųsi su Dievu?
Nes giliai širdyje jie jaučia, kad niekada nebuvo traktuojami kaip lygūs.
Jie jaučiasi teisiami iš aukšto.
Bet jei Jėzaus kelias yra meilė, kuriai niekada nereikėjo atleisti—
meilė, kuri niekada nesunaikino orumo—
tada paskutinis teismas atrodo visai kitaip.
Ne teismo salė.
Ne lemiamas susidūrimas.
Bet aiškios tiesos akimirka, kai nebelieka nieko, ką reikėtų ginti.
Niekas nėra nutildomas.
Tiesiog nebelieka nieko, dėl ko būtų galima ginčytis.
6. Jėzaus didybė
Jėzaus didybė ne ta, kad jis atleidžia daugiau nei bet kas kitas.
Jo didybė yra ta, kad jis atsisako kaltinti žmones – net ir tada, kai pats kenčia.
Jis nesako:
„Pažiūrėkite, koks aš gailestingas.“
Jis nieko nesako.
Jis tiesiog myli juos taip, kad kaltė netaptų istorijos centru.
7. Ką tai reiškia mums
Tai keičia mūsų gyvenimo būdą.
Mes nustojame save laikyti žmonėmis, kurie nuolat yra bandomajame laikotarpyje.
Mes nustojame tikėti, kad kaltė yra vartai į Dievą.
Mes nustojame įsivaizduoti meilę kaip kažką, kas reikalauja, kad pirmiausia būtume sutraiškyti.
Dievas myli mus ne todėl, kad mums atleista.
Dievas mus myli taip giliai, kad mūsų nesėkmės negali apibrėžti mūsų.
8. Vienas sakinys, kurį verta įsiminti
Jei nieko kito neprisiminsite, prisiminkite štai ką:
Atleidimas pašalina kaltę.
Meilė užtikrina, kad kaltė niekada netaps tuo, kas tu esi.
Ir būtent tą meilę – tylią, stiprią, nepajudinamą – Jėzus mums parodo nuo kryžiaus.
Tegul mes išmokstame ne tik atleisti kaip Jėzus,
bet ir mylėti kaip jis –
taip, kad niekas nesijaustų sumenkintas,
net ir tie, kurie mus įskaudino.
Amen.