Mylimieji,
šiandien nukreipkime savo širdis į Golgotos vaizdą.
Ant kalvos stovi trys kryžiai – trys nuteistieji, trys paskutiniai kvėpavimai, trys istorijos, siekiančios amžinybę.
Vieną iš jų mes pažįstame: mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Tačiau Jo dešinėje ir kairėje kabo du vyrai, kuriuos Evangelijos vadina lēstai – graikiškas žodis, dažnai verčiamas kaip „vagys“.
Tačiau tais laikais Roma nekryžiuodavo kišenvagių.
Roma kryžiuodavo maištininkus.
Roma nukryžiavo tuos, kurie drįso priešintis jos imperijai.
Roma nukryžiavo vyrus, įsitraukusius į beviltišką kovą dėl Izraelio sielos.
Taigi įsivaizduokite šiuos du vyrus ne kaip smulkius nusikaltėlius, bet kaip vyrus, kurie tikėjo, kad kovoja už teisybę, už savo tautą, už laisvę. Jie pralieję kraują už savo tautą. Jie rizikavo savo gyvybėmis tikėdamiesi, kad smurtas gali išgelbėti Izraelį.
Ir dabar, pačioje pabaigoje, jie žiūri į Jėzų – tą, kurį kai kurie vadino „Mesiju“, tą, kuriuo kai kurie tikėjo, kad jis atkurs Dovydo karalystę – ir ką jie mato?
Jie mato vyrą, kuris niekada nepakėlė kardo.
Žmogų, kuris niekada nepraliejęs romėnų kraujo.
Žmogų, kuris nekovojo taip, kaip jie kovojo.
Ir staiga – žiauri ironija: Jis kabo ant kryžiaus šalia jų, pagal tą patį romėnų kaltinimą.
Taigi jie kalba – ne iš humoro, ne iš piktumo, bet iš skausmo:
„Argi Tu ne Mesijas? Išgelbėk save – ir mus!“
Jų žodžiai nėra įžeidimai.
Tai apviltų vilčių kaltinimai.
„Kodėl Tu nekovojai? Kodėl Tu nesi veikęs? Kodėl Tu netapai tokiu Mesiju, kokio mes tikėjomės?“
Mano draugai, argi mes visi kartais taip nesakome?
Argi mes visi nežiūrėjome į Dievą ir nešaukėme: „Viešpatie, kodėl Tu neišgelbėjai manęs taip, kaip aš įsivaizdavau? Kodėl Tu nepadarei to, ko aš tikėjausi?“
Kryžius turi savybę atskleisti visus mūsų lūkesčius.
Dabar įvyksta kažkas nepaprasto – galbūt labiausiai stebinantis pasikeitimas Naujajame Testamente.
Vienas iš tų vyrų – vienas iš maištininkų – pradeda matyti kitaip.
Jis girdi Jėzų sakant: „Tėve, atleisk jiems.“
Jis mato, kaip Jėzus atsisako neapykantos, netgi kai neapykanta jį slegia.
Jis mato nekaltumą ten, kur tikėjosi silpnumo.
Jis mato šlovę ten, kur tikėjosi pralaimėjimo.
Ir lėtai, skausmingai, jo viduje išryškėja tiesa:
„Mano būdas išgelbėti pasaulį buvo klaidingas.“
„Mano teisumas buvo per menkas.“
„Šis žmogus yra nekaltas… o aš ne.“
Mylimieji, tai yra kiekvieno tikro atsivertimo pradžia.
Taigi antrasis vagis atsigręžia, su drąsa, gimusia iš suskaidymo, ir sako:
„Mes gauname tai, ko nusipelnėme…
bet šis žmogus nepadarė nieko blogo.“
Jis atsisako visų savęs teisumo jausmų.
Jis atsisako visų senų išgelbėjimo idėjų.
Jis atsisako pasididžiavimo.
Jis atsisako ideologijos.
Jis atsisako kardo.
Ir tada – pasinaudodamas paskutiniais savo kvėpavimais –
jis ištaria vieną iš didžiausių išpažinimų visoje Raštoje:
„Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“
Ar girdite, ką jis sako?
Ne: „Išgelbėk mane nuo Romos.“
Ne: „Išgelbėk mane nuo šio kryžiaus.“
Bet: „Viešpatie, aš tikiu, kad Tavo karalystė yra tikra net ir tada, kai Tu miršti.“
Tai yra tikėjimas.
Tikėjimas ne į galią, bet į meilę.
Tikėjimas ne į pergalę, bet į savęs atidavimą.
Tikėjimas ne į nugalintį karžygį, bet į kenčiantį Gelbėtoją.
Ir Jėzus atsisuka į jį – ne kaip kenčiantis žmogus, bet kaip Karalius savo soste – ir sako:
„Iš tiesų sakau tau: šiandien tu būsi su manimi rojuje.“
Kodėl toks pažadas tokiam žmogui?
Nes tuo metu vagis padarė tai, ką retas kada nors yra padaręs:
Jis pamatė Dievo šlovę nukryžiuotame Kristuje.
Jis atpažino karališkumą žaizdose.
Jis atidavė viską, kuo tikėjo, kad priimtų viską, kas yra Dievas.
Jis įžengė į Karalystę pro siauriausias duris –
duris, tokias siauras, kad jos buvo kryžiaus formos.
Mylimieji, ką tai reiškia mums?
Tai reiškia, kad niekas nėra per toli nuklydęs.
Tai reiškia, kad jokia pasaulėžiūra nėra nepataisoma.
Tai reiškia, kad Dievas mus pasitinka net tada, kai mūsų teisumas žlunga.
Tai reiškia, kad vartai į Rojų yra atviri kiekvienam, kuris žiūri į Jėzų ir sako:
„Viešpatie, aš matau, kas Tu iš tikrųjų esi.“
Vagis neturėjo nieko, ką galėtų pasiūlyti – jokių darbų, jokių pergalių, jokių argumentų – tik sudaužytą širdį ir paprastą prašymą:
„Prisimink mane.“
Ir Jėzus prisiminė.
Jis visada prisimena.
Tegul ir mes žiūrime į nukryžiuotą Kristų ir matome ne pralaimėjimą, o meilę.
Ne silpnumą, o dievišką jėgą.
Ne nesėkmingą išlaisvintoją, o Karalių, kuris gelbsti pasaulį.
Amen.