Dauguma žmonių įsivaizduoja du „vagis“ šalia Jėzaus kaip smulkius nusikaltėlius, kurie iš žiaurumo Jį išjuokė. Tačiau šis vaizdas iš tikrųjų neatitinka to, ką žinome iš istorijos ar iš Biblijos originalo kalbos. Kai pažvelgiame atidžiau, scena tampa daug reikšmingesnė, o „gerojo vagies“ širdies permaina tampa vienu iš nepaprasčiausių momentų visoje Evangelijoje.
1. Tai nebuvo smulkūs vagys – greičiausiai jie buvo laisvės kovotojai.
Evangelijose jie vadinami lēstai – graikiškas žodis, I a. beveik visada vartotas apibūdinti:
- sukilėlius,
- pasipriešinimo kovotojus,
- banditus, prisijungusius prie antiromėnų judėjimų.
Roma ne nukryžiavo kišenvagių.
Roma nukryžiavo sukilėlius.
Todėl Jėzus buvo nukryžiuotas tarp dviejų vyrų, kurie smarkiai kovojo už Izraelio laisvę.
2. Jų „pašaipos“ nebuvo vaikiškos – tai buvo kartus nusivylimas.
Evangelijose rašoma, kad vyrai „keikė“ Jėzų, naudodami graikų veiksmažodį oneidízō, kuris reiškia:
- barėti,
- gėdyti,
- pulti kieno nors tapatybę ar deklaruojamą vaidmenį.
Jų žodžiai – „Išgelbėk save! Argi Tu ne Mesijas?“ – nėra įžeidimai pramogai. Jie atspindi skausmingą klausimą:
„Jei Tu tikrai esi žydų Karalius, kodėl Tu nekovei su Roma, kaip mes?“
Jų pašaipa kilo iš nusivylimo, o ne sadizmo.
3. Tik ši aplinkybė paaiškina gerojo vagies dramatišką pasikeitimą.
Antrojo vagies staigų posūkį – nuo priekaištų iki gilaus tikėjimo – sunku paaiškinti, jei jis buvo tik žiaurus nusikaltėlis. Bet jei jis buvo pasipriešinimo kovotojas, tada tas momentas tampa visiškai suprantamas:
- Jis mato, kaip žlunga jo paties smurtinė „teisybė“.
- Jis mato Jėzaus nekaltumą ir atleidimą kankinimų metu.
- Jo senasis pasaulėžiūros modelis žlunga.
- Jis atpažįsta naujo tipo Mesiją – tą, kuris nugalės ne Romą, o nuodėmę ir mirtį.
Jo išpažintis yra stulbinanti:
„Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“
Jis mato karališkumą silpnume.
Jis mato pergalę kančioje.
Jis mato tiesą ten, kur anksčiau matė nesėkmę.
4. Štai kodėl Jėzus jam pažada Rojų.
Šis vyras parodo gilesnį tikėjimą nei bet kuris iš mokinių tuo metu:
- Jis atsisako viso savo pasaulėžiūros.
- Jis deda viltį į mirštantį Mesiją.
- Jis pasitiki „karalyste“, kuri atrodo visiškai nugalėta.
Tuo metu jis tampa pirmuoju žmogumi istorijoje, kuris pripažįsta Jėzaus karališkumą, kol Jėzus kabo ant kryžiaus.
Nenuostabu, kad Jėzus sako:
„Šiandien tu būsi su manimi rojuje.“
Trumpai tariant…
- „Vagys“ beveik tikrai buvo politiniai sukilėliai, o ne smulkūs nusikaltėliai.
- Jų pašaipos buvo skausmingas kaltinimas, o ne beprasmės patyčios.
- Antrojo vagies pasikeitimas yra gilus psichologiškai ir dvasiškai.
- Jo tikėjimas prie kryžiaus yra vienas iš tyriausių Šventajame Rašte.
- Rojaus atlygis atitinka jo poelgio didybę.
Ši nauja perspektyva nesilpnina Evangelijos istorijos – ji padaro ją stipresnę, istoriškai realesnę, emociškai galingesnę ir teologiškai gražesnę.