Religiniame mąstyme vyrauja įsitvirtinusi prielaida, kad Dievas privalo „įsikišti“. Kad Jis yra kažkur kitur. Kad kančia egzistuoja todėl, kad Jis dar neįsikišo. Ši prielaida teikia vilties. Ji leidžia manyti, kad jei pakankamai garsiai šauksime, pakankamai aukosime, pakankamai stengsimės, tada galbūt Dievas atvyks ir mus išgelbės.
Bet kas, jei būtent ši prielaida ir yra dauginamos kančios šaknis?
I. Klaidinga prielaida: Dievas yra kitur
Žmonės instinktyviai įsivaizduoja, kad Dievas yra toli. Tai sukuria eskalavimo struktūrą:
- Jei kančia didėja, galbūt Dievas pasirodys.
- Jei neteisybė gilėja, galbūt ateis išgelbėjimas.
- Jei pakankamai aukosime, galbūt dangus sureaguos.
Toks mąstymas ne sumažina kančios. Jis ją padaugina. Istorija nuolat patvirtina šį modelį. Bandymai priversti Dievą įsikišti per sukilimus, ekstremizmą ar savanoriškai sukeltas katastrofas dažnai veda ne į išgelbėjimą, o į pražūtį.
Tikėjimas, kad Dievo nėra, skatina smurtą.
Reikalavimas, kad Dievas „įsikištų“, sukelia tragediją.
Bet kas, jei Dievas niekada nebuvo išėjęs?
II. Saulės spinduliai geriems ir blogiems
Viena iš reikšmingiausių tiesų, išsaugotų Šventajame Rašte, yra paprasta:
Dievas siunčia saulės spindulius ir lietų tiek geriems, tiek blogiems.
Tai nėra sentimentalus moralizavimas. Tai metafizinė simetrija.
Saulė nediskriminuoja.
Ji šviečia.
Jei dieviškasis buvimas yra toks – nuolatinis, nešališkas, neatsitraukiantis – tuomet net tie, kurie keikia Dievą, nepraranda Jo buvimo. Vadinamoji Dievo tyla gali visai nebūti Jo nebuvimas. Tai gali būti mūsų reikalavimas, kad Jis veiktų pagal mūsų lūkesčius.
Dievas neištremia.
Jis nesako: „Tu man esi miręs.“
Jei pragaras egzistuoja, tai nėra vieta, kurioje Dievo nėra. Tai būsena Jo nuolatinės buvimo akivaizdoje.
Dievas nesielgia dėl pasiklydusių tarsi jie būtų dingę.
Jis sielojasi kartu su jais.
III. Teismo tikroji prigimtis
Tobulas teismas negali sukelti skriaudos jausmo. Jei kas nors jaučiasi neteisingai nuteistas, sistema sužlugo.
Tikrasis nešališkas teismas reikalautų, kad žmogus pats save teistų, remdamasis visapusiška savo veiksmų tikrove. Įsivaizduokite, kad įžengiate į to, kuriam padarėte skriaudą, gyvenimą. Įsivaizduokite, kad jaučiate pasekmes iš kitos pusės. Tokioje struktūroje nereikia jokių išorinių kaltinimų.
Teismas tampa atskleidimu.
Mes patys esame savo teisėjai.
Tai nėra dieviškas kerštas. Tai ontologinė simetrija.
IV. Trys reakcijos į kančią
Pasaulyje, kuriame nuolatinės kančios, atsiranda trys reakcijos:
- Eskalavimas — kančios didinimas, tikintis priversti išgelbėjimą.
- Pasyvus išlikimas — kabinimasis į išlikimą, kaupimas, apsauga.
- Kantrus įsitraukimas — priimti kančios buvimą ir aktyviai dalyvauti meilėje.
Pirmasis gilina tragediją.
Antrasis žlunga baimės akivaizdoje.
Trečiasis yra kelias, kurio mokė Jėzus.
Kantrybė čia nereiškia pasyvumo. Tai aktyvus ištikimybė sunkumų akivaizdoje. Tai atsisakymas didinti smurtą. Tai atsisakymas kaupti išteklius išlikimui. Tai pasirinkimas meilės net tada, kai išlikimas yra neaiškus.
Jei žmogus lieka atviras kitų kančioms, kaip jis gali tvirtinti, kad Dievo nėra? Mūsų veiksmai liudija tai, ką tikime apie dieviškąjį buvimą.
Ištikimai dalyvauti kančioje reiškia patvirtinti, kad Dievas jau ten yra.
V. Naujas požiūris į nukryžiavimą
Jėzus nekentė ne todėl, kad to nusipelnė. Jis neeskalavo situacijos. Jis nereikalavo įsikišimo. Jis nesikreipė į jėgą.
Jis liko.
Jis buvo priskirtas nusikaltėliams, nors pats nebuvo nusikaltėlis.
Jo kančia nebuvo mainų pobūdžio. Ji buvo pavyzdinė. Jis įkūnijo nuolatinę Dievo buvimą giliausioje žmogiškoje būsenoje. Net apleistumo šauksmas atskleidžia ne tikrą atskyrimą, o žmogišką jo suvokimą.
Dievas nebuvo kitur.
Dievas tai patyrė.
Prisikėlimas seka ne kaip atlygis, bet kaip kančios išsekimas, kai ji nepadidinama.
VI. Išgelbėjimo paradoksas
Manome, kad išgelbėjimas reiškia Dievo atvykimą iš išorės.
Bet jei Dievas niekada nebuvo išorėje, ką reiškia „įsikišimas“?
Išgelbėjimas negali būti erdvinis atvykimas. Tai turi būti suvokimas ir suderinimas.
Kančia tęsiasi, kai mes ją didiname arba bandome nuo jos pabėgti jėga. Ji išsikvepia, kai atsisakome ją dauginti ir liekame jai ištikimi.
Kantrybė yra suderinimas.
Kantrybė yra aktyvus ištikimumas.
Kantrybė yra dalyvavimas amžinoje buvimo akimirkoje.
VII. Vienintelis kelias į priekį
Nėra stebuklingo trumpesnio kelio.
Negali sudeginti savo namų, kad išprovokuotum gelbėjimą.
Negali sukaupti pakankamai, kad išgyventum mirtingumą.
Negali priversti dangaus veikti pagal tavo grafiką.
Vienintelis kelias – kantrus įsitraukimas.
Ne todėl, kad už tai gaunamas atlygis.
Bet todėl, kad tai suderinta su tikrove.
Galiausiai lemiamas klausimas yra ne tai, ar Dievas yra ištikimas.
Jis visada toks yra.
Klausimas yra, ar mes tokie esame.