Vyras prašo Jėzaus leisti jam pirmiausia palaidoti savo tėvą. Jėzus atsako: „Palik mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius“ ir nurodo jam skelbti Dievo karalystę.
Šis atsakymas stulbina. Pagal įprastą aiškinimą tai yra reikalavimas visiškai atsidėti: sekimas Jėzumi yra svarbesnis net už tėvo palaidojimą. Sūnus, regis, nori atlikti šventą pareigą, o Jėzus reikalauja ją palikti nuošalyje.
Tačiau kodėl laidojimas ir Evangelijos skelbimas turi konkuruoti tarpusavyje?
Argi tas vyras negalėtų atnešti Evangelijos į savo tėvo namus? Argi negalėtų taikyti Jėzaus mokymo bendraudamas su žmonėmis, susirinkusiais į laidotuves? Kodėl rūpinimasis tėvu turėtų trukdyti jam tarnauti kitiems ar skelbti Karalystę?
Įprastas aiškinimas neatsako į šiuos klausimus vien tik teigdamas, kad mokinystė yra svarbiausia. Prieš nuspręsdami, kas turi pirmenybę, turime suprasti, kodėl Jėzus atmeta būtent šį prašymą.
Šeima, kurios nepažįstame
Apie šią šeimą beveik nieko nežinome. Nežinome, kiek tėvas turėjo sūnų, kas galėjo pasirūpinti jo laidotuvėmis ir kokie ryšiai juos siejo. Net nežinome, ar tėvas jau buvo miręs.
Nežinome ir paties vyro motyvų. Jo prašymą galėjo lemti meilė, papročiai, šeimos spaudimas, reputacija, materialinis saugumas ar visa tai kartu. Laidojimo įvardijimas šventa pareiga nusako visuotinai pripažintą jo statusą, tačiau neatskleidžia, kas konkrečiai skatino šį vyrą.
Tai nereiškia, kad jam trūko meilės ar atsakomybės jausmo. Tai reiškia, kad negalime laikyti šių dalykų neginčijamais faktais ir jais grįsti Jėzaus atsakymo prasmės.
Vyras siūlo pirmiausia atlikti tam tikrą veiksmą. Jėzus šį pasiūlymą atmeta. Štai ką mums atskleidžia šis dialogas. Atmetimo priežasties turime ieškoti pačiame atsakyme.
Ką reiškia sekti Jėzumi?
Reikia apsvarstyti ir kitą prielaidą: kad sekimas Jėzumi būtinai reiškia keliavimą ten, kur eina Jo fizinis kūnas.
Mato Evangelijoje šis vyras jau įvardijamas kaip mokinys. Nereikia įsivaizduoti nepažįstamojo, kuris nieko nežino apie Jėzų ir staiga sulaukia reikalavimo asmeniškai Jam paklusti. Lukas aiškiai nurodo užduotį: vyras turi skelbti Dievo karalystę.
Sekimas Jėzumi turi konkretų turinį. Tai reiškia žengti keliu, kurį Jis atskleidžia: tarnauti kitiems, aukotis dėl jų gerovės, priimti pažeidžiamumą, būdingą silpnam Mesijui. Žmogus galėtų fiziškai sekti Jėzų, tačiau iš tikrųjų atsisakyti šio kelio. Ir atvirkščiai – kitas galėtų šį kelią įnešti į kaimą, kuriame Jėzus fiziškai nesilankė.
Man tai ir reiškia sekti Jo Vardu. Šis Vardas savyje talpina būdą, mokymą ir elgseną, atsiskleidusius per Jo misiją. Jis reikalauja tam tikro atsako iš paties pasekėjo gyvenimo.
Tapatybės įrodymo niekada nepakaktų. Kas nors galėtų įrodyti, kad jis yra istorinis Jėzus, tačiau jei elgtųsi priešingai nei Evangelijose vaizduojamas Mesijas, tas įrodymas nepadarytų jo elgesio sektinu pavyzdžiu. Mano ištikimybė grindžiama tuo, ką evangelijų Jėzus atskleidžia ir įkūnija.
Taip suprantant, šis kvietimas neprivalo neleisti žmogui grįžti namo. Jis galėtų ten atnešti tą Vardą savo elgesiu ir skelbimu. Tad turime vėl klausti: kas šioje konkrečioje situacijoje lemia, kad Jėzus atmeta jo prašymą?
Tie, kuriuos Jėzus vadina mirusiaisiais
Jėzus kalba apie mirusiuosius, galinčius atlikti laidojimo apeigas.
Bent jau šiuo atveju mirtis turi būti suprantama perkeltine prasme. Fiziškai mirę žmonės negali nieko palaidoti. Jėzus taip pat priešpriešina tą vyrą minėtai grupei: jie turi atlikti laidojimo pareigą, o jis – skelbti Žinią.
Įprastai pasikartojančiam žodžiui priskiriamos dvi reikšmės: laidojantieji yra dvasiškai mirę, o laidojamasis – fiziškai miręs. Tai įmanoma, tačiau sakinyje ši reikšmės kaita nėra tiesiogiai nurodyta. Ji išgalvota.
Taip pat galime klausti, ar tas pats apibūdinimas tinka abiem pusėms.
Tegul į Žinią nereaguojantys žmonės laidoja saviškius, kurie taip pat į ją nereaguoja.
Pati laidojimo procedūra išlieka visiškai tikra. Fiziškai miręs žmogus taip pat galėjo nereaguoti į Žinią. Jį laidojantys asmenys gali dalytis ta pačia būsena, nors patys lieka fiziškai gyvi. Vadinasi, pasikartojantis žodis gali nusakyti tai, kas jiems bendra.
Toks aiškinimas nereikalauja kurti istorijų apie šeimos nesutarimus ar ginčus dėl palikimo. Jis rimtai vertina Jėzaus pavartotą apibūdinimą ir kelia klausimą: ką tai pasako apie žmones, pas kuriuos tas vyras nori sugrįžti?
Ar pasiuntinys gali priversti žmones išgirsti?
Pasiuntinys gali kalbėti, aiškinti ir liudyti. Tačiau vien Žinios perdavimas žmogui savaime nepadaro jo imlaus jai. Jėzaus apibūdinimas, vadinantis šiuos žmones „mirusiaisiais“, gali nurodyti būtent šį sunkumą.
Taip suprantant, Jėzaus atsakymas įgauna kitokią prasmę. Vyras gavo tai, ką gali perduoti kitiems. Tačiau vien žmonių buvimas tėvo laidotuvėse savaime nepaverčia tos susibūrimo vietos erdve, kurioje Žinia bus išgirsta.
Tai padeda atsakyti į klausimą, kurio nepaaiškina įprastas traktavimas. Laidojimas ir Žinios skelbimas nebūtinai turi konkuruoti tarpusavyje. Sunkumas gali slypėti pačioje auditorijoje, kurią Jėzus vadina mirusia.
Pagal šį aiškinimą Jėzus pripažįsta vyro, kaip pasiuntinio, veiklos ribas. Jis ragina skelbti Žinią, nesiejant šio darbo su tuo, ar ją išgirs tie, kurie į ją nereaguoja.
Tai nebūtinai reiškia, kad kiekvienas namų ūkio narys yra nepasiekiamas arba kad niekas niekada negali pasikeisti. Šis pokalbis nesuteikia pagrindo tokiam galutiniam nuosprendžiui. Tai taip pat nenustato bendro draudimo rūpintis tėvu ar dalyvauti laidotuvėse.
Klausimas, kurį kelia jo atsakymas
Neteigiu, kad galime atkurti visas aplinkybes, slypinčias už šių kelių žodžių. Tačiau neapibrėžtumas lygiai taip pat būdingas ir įprastam paaiškinimui. Negalime paversti nežinomo namų ūkio scena, kurioje Jėzus privalo parodyti, jog šventos pareigos šeimai yra antraeilės, palyginti su ištikimybe jam pačiam.
Jo atsakymas pateikia konkretesnę skirtį, kurią verta panagrinėti: tai skirtis tarp tų, kuriuos jis vadina mirusiaisiais, ir žmogaus, kurį siunčia skelbti žinios.
Galbūt esminis klausimas yra toks: ar Žinios nešėjas privalo toliau rūpintis žmonėmis, kurie nenori ar negali jos išgirsti?
Yra ir kitų, galinčių pasirūpinti laidojimu. Šis žmogus turi nešti tai, kas gyva. Jėzus nurodo jam nešti šią žinią ten, kur ji gali būti priimta.
Susijusi ištrauka
Korano 35:22 eilutėje pateikiama dėmesio verta paralelė. Joje priešinami gyvieji ir mirusieji bei skiriama Dievo galia priversti žmones išgirsti nuo pasiuntinio negalėjimo priversti išgirsti tuos, kurie guli kapuose. Čia įžvelgiu sąsają su Jėzaus daroma skirtimi tarp tų, kuriuos jis vadina mirusiaisiais, ir mokinio, kurį siunčia skelbti žinios. Ši paralelė padeda geriau suprasti anksčiau pasiūlytą interpretaciją; pats argumentas grindžiamas Evangelijoje užfiksuotu dialogu.
Evangelijų ištraukos: Mt 8, 21–22; Lk 9, 59–60.