1. Luko 23:34 pasakojimo tikslumas
Luko evangelijoje Jėzaus malda – „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ – pateikiama su stulbinančiu pasakojimo tikslumu. Ji skamba ne kaip atskiras teologinis pareiškimas, o tiesiogiai susijusi su konkrečiu veiksmu: romėnų kareiviai burtais dalijasi Jėzaus drabužius.
Lukas pasakojimuose nejuda nuo konkretaus įvykio prie abstrakcijos. Jis nuolat sieja maldą su konkrečiomis aplinkybėmis, o ne su apibendrintomis moralinėmis būsenomis. Todėl maldos ir veiksmo artumas yra interpretacinė gairė, o ne sutapimas. Jėzaus gailestingas užtarimas reaguoja į tai, kas vyksta tuo metu, o ne į visą nukryžiavimo įvykį.
Šis pastebėjimas jau destabilizuoja įprastą prielaidą, kad Jėzus suteikia visuotinį atleidimą visiems, susijusiems su jo mirtimi. Lukas nepateikia tokios nuorodos. Vietoj to jis pateikia maldą, kuri įsikiša į konkretų nusižengimą, vykstantį Jėzaus akyse.
2. Drabužių dalijimas kaip apiplėšimas, o ne egzekucijos procedūra
Nuteistojo drabužių dalijimo veiksmas, kol jis dar gyvas, nėra nei reikalaujamas pagal Romos teisę, nei suderinamas su žydų teise. Egzekucijos procedūros leido sulaikyti, suvaržyti ir mirti, tačiau jos neleido oportunistiškai pasisavinti gyvo žmogaus daiktų.
Tai, ką daro kareiviai, nėra egzekucija – tai apiplėšimas.
Žmogaus drabužių nurengimas, kol jis lieka gyvas, bejėgis ir negalintis pasipriešinti, pagal apibrėžimą yra nusikalstama veika. Tai tiksliai atspindi tų pačių lēstai – ginkluotų plėšikų ar banditų – elgesį, kuriuos nukryžiavimas buvo skirtas nubausti. Ironija aštri: tie, kurie paskirti vykdyti plėšikų mirties bausmę, akimirksniu patys tampa plėšikais.
Net jei drabužiai būtų atsiimti po mirties, žydų teisinė tradicija vis tiek laikytų nuteistojo drabužių nuėmimą moraliai neleistinu. Tačiau kareiviai veikia prieš mirtį, paversdami priežiūrą plėšimu. Tai iškelia jų elgesį už teisinio ir moralinio skėčio, kuris kitaip apsaugo budelius, atliekančius savo pareigą, ribų.
Papildomas sunkumas slypi metode, kuriuo kareiviai pasisavina Jėzaus drabužius: burtų metime. Senovės pasaulyje, o ypač biblinėje vaizduotėje, burtų metimas nebuvo neutralus atsitiktinumo žaidimas, o pripažinta priemonė ieškoti ar pasitelkti dieviškąjį sprendimą (burtu būdu buvo parinktas apaštalas Judo Iskarioto vieton). Jis veikė kaip ritualizuotas mechanizmas, kuriuo ginčijami daiktai galėjo būti paskirstyti pagal tariamą Dievo arbitražą – ar net palaiminimą. Tai ypač svarbu tunikos atveju, kurios nebuvo galima padalyti jos nesunaikinus. Užuot susilaikę nuo neteisingo veiksmo, kareiviai bando įteisinti grobį, pateikdami jį procedūrai, kuri simboliškai iškviečia dieviškąjį teismą. Taip darydami, jie ne tik apiplėšia gyvą žmogų pagrobdami jo drabužį, bet ir perima šventą praktiką, kad pašventintų vagystę, netiesiogiai pristatydami Dievą kaip savo pelno garantą. Tai paverčia veiksmą iš paprasto oportunistinio apiplėšimo į aiškų nusižengimą pačiam Dievui, panašų į Dievo vardo priskyrimą neteisybei. Būtent šis sudėtinis aklumas – smurtas, pridengtas ritualiniu teisėtumu – reikalauja Jėzaus gailestingo užtarimo.
Taigi, kitaip nei pats nukryžiavimas, kuris vyksta pagal įstatymą ir esant tinkamam autoritetui, šis veiksmas užtraukia tikrąją kaltę.
3. Kodėl atleidimas būtinas čia – ir niekur kitur
Šis skirtumas paaiškina, kodėl Jėzus meldžiasi čia, o ne kitur.
Jėzus neprašo Tėvo atleisti:
- suėmimo,
- teismo,
- nuosprendžio,
- ar egzekucijos.
Šie veiksmai, kad ir kokie tragiški jie būtų, vyksta nustatytose teisinėse sistemose. Pats Jėzus tyli prieš valdžios institucijas ir nesigina, taip priimdamas jam priskirtą teisinę klasifikaciją. Jis neginčija teisėtumo; todėl jis nepriskiria kaltės.
Tačiau kai kareiviai pereina iš egzekucijos į plėšimą, situacija pasikeičia. Jie peržengia teisėtos valdžios ribas ir pradeda asmeniškai pasikliauti kardu siekdami pelno. Tą akimirką atleidimas tampa būtinas – ne už nukryžiavimą, o už nusižengimą.
Todėl ir malda.
4. „Jie nežino, ką daro“: nusižengimo nežinojimas, o ne tapatybės nežinojimas
Jėzaus paaiškinimas – „Jie nežino, ką daro“ – dažnai suprantamas kaip teiginys, kad kareiviai nežino, ką nukryžiuoja. Tačiau šiame kontekste nežinojimas yra tikslesnis ir sunkesnis.
Jie nežino, kad imdami kardą asmeninei naudai, jie tapo tuo, kam yra skirti bausti.
Jie žino, kaip vykdyti mirties bausmę.
Jie nežino, kad dabar elgiasi kaip nusikaltėliai prieš Dievą.
Tai atkreipia dėmesį į gerai žinomą maksimą, kurią pats Jėzus anksčiau suformulavo: „Visi, kurie griebiasi kardo, nuo kardo žus.“ Šis principas yra ne tik politinis; jis yra teologinis. Pasikliaujant kardu kaip savęs patvirtinimo įrankiu, žmogus yra pasmerkiamas dieviškam teismui.
Burtų metimo metu kareiviai nustoja būti neutraliais valstybės agentais ir pradeda veikti kaip kardo žmonės – ne kaip teisingumo vykdytojai, o kaip ginkluoti pasisavintojai.
Jie nesuvokia šio perėjimo. Todėl Jėzus gailestingai užtaria.
5. Izaijo 53:12 ir „nusižengėlių“ tapatybė
Šios scenos logika stipriai atliepia Izaijo 53:12:
„Jis atidavė savo gyvybę mirčiai ir buvo priskaitytas prie nusižengėlių,
tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusižengėlius.“
Svarbus niuansas, kuris dažnai nepastebimas, yra tai, kad Jėzus gailestingai neužtaria dviejų kartu su juo nukryžiuotų vyrų. Jie jau yra identifikuoti kaip nusižengėliai pagal įstatymą. Jų likimas atitinka logiką, kurios jie patys laikėsi.
Vietoj to, Jėzus užtaria tuos, kurie nesuvokia, kad perėjo į nusižengimą.
Anksčiau pasilikdamas du kardus, pats Jėzus jau buvo patekęs į formalią nusižengėlio kategoriją – ne tik prieš Romą, bet ir techniškai prieš Dievą pagal tą patį „kardo“ principą. Jis priima šią klasifikaciją sąmoningai ir tyliai.
Kareiviai, priešingai, nusižengia nesąmoningai. Jie pasikliauja kardu dėl apiplėšimo, manydami, kad yra apsaugoti pareigų ir valdžios. Šis nežinojimas, o ne nukryžiavimas, yra tai, kas skatina Jėzaus gailestingumo maldą.
6. Tikslingas įsikišimas, o ne platus atleidimas
Todėl Jėzaus malda nėra nei sentimentali, nei globali. Ji chirurginė.
Jis nepanaikina atsakomybės ten, kur nėra kaltės.
Jis neatleidžia ten, kur nėra kaltės.
Jis įsikiša būtent ten, kur:
- viršijama teisėta valdžia,
- tyliai prasideda nusižengimas,
- ir patys veikėjai nesuvokia pavojaus.
Malda sustabdo konkretaus veiksmo moralines pasekmes, kurios kitaip užtrauktų teismą jį atliekantiems.
Išvada
Luko 23:34 neparodo Jėzaus kaip atleidžiančio nukryžiavimą apskritai. Jis pristatomas kaip užtariantis tuo metu, kai budeliai nesąmoningai tampa nusižengėliais.
Nukryžiavimas vyksta be Jėzaus mestų kaltinimų. Teisinis procesas neginčijamas. Kaltinimas nepriskiriamas ten, kur pareiga atliekama ištikimai.
Tačiau kai ginkluota valdžia virsta ginkluotu pasisavinimu – kai kardas naudojamas ne teisingumui, o pelnui – Jėzus įsikiša ne tam, kad pateisintų poelgį, o tam, kad užkirstų kelią jo pasekmėms.
Šioje šviesoje malda „Jie nežino, ką daro“ nėra visiškas istorijos išteisinimas, o tikslus gailestingumo aktas, kuriuo siekiama sustabdyti kaltės atsiradimą ten, kur jai visai nereikia atsirasti.
Šis tikslumas nesumenkina Jėzaus meilės. Jis atskleidžia jos gilumą.