1. Keistas posakis
Paskutinės vakarienės metu Jėzus pasakė kažką, kas ikim šiol glumina skaitytojus:
„Kas neturi kardo, tas teparduoda savo apsiaustą ir nusipirka kardą.“
Mokiniai atsakė: „Viešpatie, čia yra du kardai.“
Jis atsakė: „Pakanka.“ (Luko 22:36–38)
Kodėl Taikos Kunigaikštis paprašė kardų? Kam taip sakyti, jei po kelių valandų Jis uždraus juos naudoti? Atsakymas slypi ne staigiame posūkyje į smurtą ar savigynoje, bet sąmoningame nusižeminime priimti nusikaltėlio rolę.
2. Pranašystė ar tikslas?
Iš karto po įsakymo apie kardus Jėzus pasakė:
„Aš jums sakau, kad šis Rašto žodis turi išsipildyti man:
„Jis buvo priskirtas nusikaltėliams.“ (Izaijo 53:12)
Atrodo, tarsi Jėzus paklustų seniai parašytai išorinei taisyklei, tarsi pranašystė būtų scenarijus, o Jis – tik jo aktorius. Tačiau pranašystė bibliniame kontekste nėra svetimas dekretas, primestas Dievo Mesijui. Tai Dievo Žodis, iš anksto pasakantis, ką pats Žodis vėliau įvykdys.
Sūnus netarnauja pranašystei; pranašystė tarnauja Sūnui. Kai Jėzus išpildo Izaijo pranašystę, Jis išpildo savo dievišką pranašystę, istorijoje atskleisdamas tai, ką dieviškas gailestingumas nusprendė prieš laikų pradžią.
3. Priskirtas nusikaltėliams
Izaijo 53 tarnas yra paradoksas: teisus, bet pasmerktas, tyras, bet nešantis kaltę. Būti „priskirtam nusikaltėliams“ reiškia stovėti ten, kur stovi kalti, būti traktuojamam kaip vienas iš jų, kad jie galėtų stovėti ten, kur stovi teisieji.
Taigi du kardai nėra maišto ginklai, bet klasifikavimo ženklai. Net su dviem ginklais taiki grupė gali būti teisėtai pavadinta lēstai – „banditais“ arba „maištininkais“. Taigi, kai minia vėliau ateina su „kardais ir lazdomis“, kad Jį suimtų, Jėzus klausia:
„Ar jūs atėjote kaip prieš plėšiką (lēstēs)?“ (Lk 22, 52)
Tai tarsi Jis sakytų: Taip, aš tai suorganizavau taip, kad atrodytų būtent taip.
Jūs turite mane rasti čia – tarp nusikaltėlių – kad Izajo žodžiai ir mano Tėvo valia būtų įvykdyti.
4. Gailestingumo logika
Kodėl Jis tai padarė? Nes Jis siekė ne apkaltinti savo suimtojus, bet atleisti jiems.
Jei kareiviai būtų atėję suimti nekaltą mokytoją, jie būtų kalti dėl didelės neteisybės. Jei jie būtų atėję suimti ginkluotą sukilėlį, jie būtų vykdę savo pareigą. Jėzus pasirinko pastarąjį variantą, kad jų smurtas liktų nežinojimo ribose.
Jis leidžia save suimti – teisiškai, morališkai, matomai – kad žmogaus kaltė niekada neviršytų dieviškojo atleidimo. Kryžius prasideda ne Golgotoje, o Getsemanėje, su šiuo tyliu pakeitimu: Teisusis laikomas nusikaltėliu, kad nusikaltėliai vėliau galėtų būti laikomi teisusiais.
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ (Lk 23, 34)
5. Savanoriškas nusileidimas
Perėjimas nuo Mesijo prie „bandito“ nėra maskuotė, bet nusileidimas. Jis nenustoja būti Atpirkėju; Jis parodo, ką reiškia atpirkimas. Jis žengia į kaltinamųjų suolą, priima neteisybės ženklą ir iš vidaus išsiurbia pasmerkimą.
Tai yra dieviška strategija: Šventasis įsiskverbia į kaltųjų karalystę ne tam, kad apgautų, bet tam, kad išgelbėtų. Jis ištuština kaltę iš jos geluonės, leidžiant jai smogti Jam. Jis padaro neteisybę teisėta, kad teisingumas galėtų būti atkurtas už įstatymo ribų.
6. Kas valdo – pranašystė ar Kristus?
Galų gale aišku: pranašystė Jo nevaldo. Jis valdo pranašystę. Tarnaujančiojo likimas nėra narvas, bet Jo laisvės apreiškimas. Jis išpildo kiekvieną žodį, nes kiekvienas žodis pirmiausia buvo Jo pačios meilės mintis.
Taigi Mesijas, kuris galėjo pašaukti angelus, vietoj to pašaukė nesusipratimą. Jis tapo tuo, ko žmonės bijo ir baudžia, kad pati bausmė prarastų savo teisę.
7. Reikšmė mums
Kiekvieną kartą, kai esame neteisingai vertinami, Jėzus yra ten. Kiekvieną kartą, kai kaltė tenka ne tam asmeniui, Jis jau užima tą vietą. Jis lieka Tas, kuris savanoriškai tampa „vienu iš nusidėjėlių“ – ne tam, kad dalytųsi jų nuodėme, bet tam, kad užbaigtų jų pasmerkimą.
Du kardai niekada nebuvo skirti kovai. Jie buvo ženklas, kad Jis priims pasaulio nuosprendį ir pavers jį gailestingumu.
Taigi Mesijas, kuris leido save suimti, yra tas pats Viešpats, kuris vis dar yra pasiekiamas: kiekvienam nesusipratimui, kiekvienam neteisingam kaltinimui, kiekvienam nusidėjėliui, kuris bijo nuosprendžio. Jis stovi ten – tarp kaltųjų – kad niekas neturėtų stovėti ten vienas.