Vienas iš labiausiai nepastebimų Mato evangelijos 17 ir Morkaus evangelijos 9 apsėsto berniuko pasakojimo aspektų yra ne pats stebuklas, o jį supanti atsakomybės struktūra. Ši ištrauka dažniausiai interpretuojama kaip tiesmuka pamoka apie mokinių tikėjimo stoką. Mokiniams nepavyko išvaryti demono, Jėzus sudraudė juos už silpną tikėjimą, o tada privačiai paaiškino, kad būtina melstis. Šis skaitinys yra įprastas, paprastas ir ne visiškai klaidingas. Vis dėlto jame lieka nemažai nepatogių istorijos detalių, į kurias verta atkreipti dėmesį atidžiau.
Ryškiausia detalė yra vieša Jėzaus reakcija:
„O netikinti ir iškrypusi karta! Kiek ilgai dar būsiu su jumis? Kiek ilgai jus kęsiu?“
Tėvas aiškiai įvardijo mokinius kaip tuos, kurie nepasisekė:
„Aš jį atvedžiau pas Tavo mokinius, bet jie negalėjo jo išgydyti.“
Jei Jėzus pirmiausia būtų norėjęs sudraudti mokinius, tai būtų buvęs tinkamas momentas tai padaryti tiesiogiai. Tačiau Jis nesako:
- „Mano mokiniai nepasisekė.“
- „Jiems trūko drausmės.“
- „Jie neklausė.“
- „Jie buvo nerūpestingi.“
Vietoj to, Jo priekaištas išlieka platus:
„karta“.
Tai labai reikšminga.
Paprastas sveiko proto principas padeda nušviesti situaciją. Jį galima pavadinti „Mokytojo dilema“.
Principas yra paprastas. Kai mokytojas patiki mokiniui, mokiniui ar studentui praktinę užduotį ir tas studentas viešai nesėkmingai atlieka užduotį, nesėkmė netiesiogiai atsispindi pačiam mokytojui. Jei mokinys buvo tikrai gerai išmokytas, kodėl jam nepasisekė? Jei mokinys pasirodo katastrofiškai, stebėtojai natūraliai pradeda abejoti jį apmokiusio mokytojo kompetencija.
Tai sukuria dilemą kiekvienam mokytojui.
Mokytojas tikrai turi teisę – ir net pareigą – pataisyti mokinius. Tačiau viešas jų žeminimas už nesėkmę, įvykusią jam pačiam vadovaujant, sukuria šalutinę žalą. Tai kenkia:
- mokiniui,
- mokytojui,
- ir viso mokymo proceso patikimumui.
Todėl išmintingi mokytojai vadovaujasi kitokiu modeliu:
- viešai jie atkuria tvarką,
- privačiai jie pataiso mokinį.
Ir stebėtina, kad būtent tokia struktūra randama Evangelijos pasakojime.
Viešai Jėzus pats išsprendžia situaciją. Jis krizę sujungia į platesnį „kartos“ papeikimą, užuot izoliavęs mokinius pažeminimui. Tik vėliau, viduje ir atokiau nuo minios, mokiniai privačiai klausia:
„Kodėl negalėjome jo išvaryti?“
Tik tada Jėzus paaiškina:
- jų mažą tikėjimą,
- maldos būtinybę,
- ir gilesnį dvasinį trūkumą.
Tai nėra atsitiktinė pasakojimo struktūra. Ji atspindi nepaprastai realistišką atsakomybės ir lyderystės supratimą.
Tačiau implikacijos yra dar gilesnės.
Vyraujanti interpretacija dažnai daro prielaidą, kad Jėzaus emocinis tonas beveik išimtinai nukreiptas į silpną mokinių tikėjimą. Tačiau scenos formuluotė ir atmosfera rodo kažką platesnio ir sunkesnio. Berniuką supanti aplinka yra chaotiška:
- mokiniai patyrė nesėkmę,
- Rašto aiškintojai ginčijasi,
- minia renkasi aplink spektaklį,
- tėvas yra beviltiškas,
- vaikas vis dar kankinasi.
Nesėkmė yra bendra.
Tai tampa aiškiau, palyginti su įprastomis išgydymo istorijomis Evangelijose. Daugelyje ligų pasakojimų našta pirmiausia tenka sergančiam asmeniui. Tikėjimas yra labai svarbus, tačiau pats gydytojas nėra tiesiogiai susijęs su ligos egzistavimu. Tai paaiškina, kodėl Jėzus tokiose situacijose kartais gali atrodyti iš pradžių nenorintis ar atitolęs.
Šimtininko istorija yra ypač daug atskleidžianti. Šimtininkas kreipiasi į Jėzų dėl savo tarno, bet tada išreiškia nepaprastą tikėjimą:
„Nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“
Jėzus stebisi šiuo tikėjimu ir gydo nuotoliniu būdu, fiziškai neįsitraukdamas į situaciją. Našta sumažinama per paties šimtininko dvasinę brandą. Stiprus tikėjimas atkuria tvarką, kol Jėzus pats neturi imtis tolesnio reikalo. Tai suteikia didžiulį palengvėjimą pavargusiam ir nuolat nespėjančiam su darbais mokytojui.
Panašiai ir sirofinikiečių (arba kanaaniečių) moteris iš pradžių susiduria su tam tikru abejingumu iš Jėzaus pusės. Vėlgi, jos tikėjimas tampa tiltu, įveikiančiu atstumą.
Apsėsto berniuko byla klostosi visiškai priešinga linkme.
Jėzus grįžta iš trumpo nebuvimo ir sužino, kad niekas neišspręsta. Mokiniai negalėjo padėti. Minia nusileido į spektaklį. Rašto aiškintojai nuėjo į ginčą. Kančios liko be dėmesio. Viskas sugriuvo atgal į Jėzaus rankas.
Tai dramatiškai pakeičia emocinę Jo žodžių struktūrą.
Šauksmas:
„Kiek laiko aš dar pasiliksiu su jumis? Kiek laiko aš jus kęsiu?“
pradeda skambėti ne kaip paprastas pasmerkimas, o labiau kaip išsekimas. Tai primena žmogaus atodūsį, suvokiančio, kad kiekvienas apleistas aplinkos įtrūkis galiausiai grįžta pas jį patį, nes niekas kitas dar nesugeba tinkamai prisiimti atsakomybės.
Ši interpretacija dar labiau sustiprėja, kai Jėzus paklausia tėvo:
„Kiek laiko jis toks?“
Tradiciškai tai traktuojama kaip diagnostinis klausimas. Tačiau emociškai šis klausimas skamba daug asmeniškiau. Tai panašu į žmogaus, kuris jaučiasi įtrauktas į pačią kančią, reakciją:
„Kiek laiko tai liko be dėmesio?“
Ir tai veda prie gilaus skirtumo tarp ligos ir demoniškos apraiškos.
Liga pirmiausia yra sergančio žmogaus problema. Gydytojas padeda ją gydyti, bet pati liga nelaikoma gydytojo nesėkme. Evangelijų pasakojimuose demoniška apraiška elgiasi kitaip. Ji nuolat skleidžia atsakomybę į išorę:
- mokiniams,
- šeimai,
- miniai,
- religinėms valdžioms,
- ir galiausiai visiems, galintiems reaguoti.
Apsėstas asmuo tampa silpniausia matoma grandimi platesnėje apleistoje aplinkoje.
Tai paaiškina, kodėl demoniškos apraiškos Evangelijose visada sukelia viešus neramumus. Keliai užblokuojami. Renkasi minios. Plinta baimė. Prasideda ginčai. Dėmesys priverstinai nukreipiamas kitur. Įvykis nelieka izoliuotas sergančio žmogaus viduje, nes pati būklė yra santykinė, o ne tik individuali.
Šia prasme demoniška apraiška elgiasi panašiai kaip parazitas, išnaudojantis susilpnėjusias sąlygas. Parazitas nesukuria aplinkos; jis išnaudoja jau apleistą. Panašiai demonizuotas asmuo tampa matoma anga, pro kurią atsiskleidžia gilesnės bendruomenės rūpesčio, tikėjimo ir atsakomybės nesėkmės.
Tai taip pat paaiškina, kodėl Jėzus niekada nežiūri į demonų susidūrimus atsainiai ar nenoriai. Tokiais atvejais tautybė, geografija, nepatogumai ir išsekimas visiškai nesvarbūs. Pats demono apsėdimas yra aplaidumo signalas ir reikalauja nedelsiant imtis veiksmų.
Taigi mokinių nesėkmė nebuvo vien techninė egzorcizmo nesėkmė. Ji atskleidė platesnį atsakomybės žlugimą. Viešas Jėzaus atsakas apsaugojo savo mokinius nuo pažeminimo ir tuo pačiu metu atskleidė, kad problema priklauso visai „kartai“. Tik vėliau, privačiai, Jis atkreipė dėmesį į jų asmeninius trūkumus.
Taigi pasakojimas atskleidžia ne tik pamoką apie tikėjimą, bet ir gilų lyderystės ir atsakomybės. Tikras mokytojas viešai nesupeikia mokinių už jų nesėkmes. Pirmiausia jis atkuria tvarką, prireikus pats neša naštą, net jei ir yra aiškiai pervargęs, o tada privačiai pataiso mokinius.
Ir galbūt todėl ši scena atrodo tokia emociškai atvira. Jėzus ne tik susiduria su demonu. Jis susiduria su varginančia mokytojo realybe.