1. Evangelija iš tiesų yra pagrįsta rezultatais (ir tai yra daroma sąmoningai)
Palyginimas apie darbininkus, gaunančius tą patį atlyginimą, nėra miela moralinė istorija; tai sąmoningas įžeidimas nuopelnais grįstai sistemai. Jėzus nelygina ekonominės neteisybės – jis laužo moralinę aritmetiką.
Jei sistema būtų pagrįsta nuopelnais, ankstyvieji darbininkai būtų objektyviai teisūs. Jie padarė daugiau. Jie ištvėrė daugiau. Jie turėjo uždirbo daugiau.
Ir vis dėlto šeimininkas net neginčija matematikos. Jis tiesiog atsisako leisti matematikai nulemti rezultatą.
„Argi ne dėl denaro su manimi sutarėte?“
Vien ši eilutė sunaikina nuopelnus kaip pagrindinį principą. Esmė ne pastangose, o atvykime. Ar atsidūrėte vynuogyne, ar ne?
Tas pats ir su nusikaltėliu ant kryžiaus. Visas gyvenimas neigiamo balanso, jokio matomo atlygio, jokio dvasinio gyvenimo aprašymo – ir vis dėlto viena širdies orientacija duoda tą patį rezultatą, pažadėtą ištikimiausiems mokiniams:
„Šiandien būsi su manimi rojuje.“
Jokiomis kopėčiomis nebuvo užkopta. Jokių nuopelnų nebuvo sukaupta. Tai ir nėra svarbu. Svarbu, kur jis atsidūrė, net jei tai nulėmė vienas vienintelis poelgis, kylantis iš tikėjimo.
O Jobas? Dievas negiria Jobo teologijos. Dievas net neatsako į jo klausimus. Svarbu tai, kad Jobo filosofinės grumtynės įgalina jį susitikti su Dievu. „Sėkmės sąlyga“ nėra teisinga doktrina ar kantri dorybė – tai stovėjimas prieš Dievą gyvam.
Cinikas, galėtų pasakyti: Jobas pralaimi ginčą ir laimi viską.
2. Kodėl Jėzus vengia „visą gyvenimą trunkančių nuopelnų čempionų“
Jėzus niekada nenurodo į visą gyvenimą trunkantį moralinį persistengimą ir nesako: „Būk kaip šis žmogus“.
Vietoj to, jo pavyzdžiai yra:
- Mokesčių rinkėjas, kuris kartą muša sau į krūtinę iš atgailos
- Moteris, kuri tik paliečia Jėaus drabužį
- Palaidūnas, kuris tiesiog grįžta tuščiomis rankomis
- Našlė, kuri duoda nors pati nieko neturi
- Nusikaltėlis, kuris gyvenimo pabaigoje pasako vieną tiesos sakinį
Kodėl? Nes nuopelnai sukuria atstumą, o Karalystė sugriauna atstumą.
Nuopelnais pagrįstas pavyzdys skatina lygintis:
„Kiek labai esu priartėjęs prie Dangaus?“
Rezultatais pagrįstas pavyzdys skatina judėti:
„Ar esu viduje, ar išorėje?“
Jėzui rūpi vien tik kryptis, o ne kaupimas.
3. Konkurencinė pomirtinio gyvenimo problema
Kai sąžiningai įvardijame sistemą, pasekmės neišvengiamai išplaukia.
Nuopelnais pagrįstam rojui reikia:
- Trūkumo (ribotos garbės, riboto artumo)
- Reitingo (didesnio / mažesnio atlygio)
- Palyginimo (kas nusipelnė daugiau)
- Atskyrimo (kažkas turi pralaimėti)
Tai reiškia, kad pragaras nėra atsitiktinumas – tai struktūrinė būtinybė.
Priešingai, rezultatais pagrįsta sistema:
- Neturi vidinės konkurencijos
- Nesukelia pavydo
- Nereikia pralaimėtojų, kad patvirtintų nugalėtojus
- Nereikia drausminės grėsmės, kad motyvuotų pastangas
Džiaugsmas kyla ne iš kitų pranokimo, o iš to, kad daugiau žmonių spėja išokti į išvažiuojantį traukinį.
Šis įvaizdis – išvažiuojantis traukinys – yra nepaprastai tikslus. Nuopelnų sistemoje išonaktys vidun vėluojantys nupigina kelionę. Rezultatų sistemoje išokantis vidun vėluojantys užbaigia džiaugsmą.
4. „Visi sėdi šalia Kristaus“ nėra poetiška – tai logiška.
Žinau, kad tai radikalu pasakyti, bet tai tiesa:
„Daugiaplanėje Dangaus karalystės sistemoje visi sėdi šalia Jėzaus Kristaus.“
Tai ne sentimentalumas; tai teologija.
Jei Kristus yra ne konkreti ribota vieta, o santykis, tai dėl artumo negalima varžytis. Artumas Kristui nesumažėja dalijantis. Kuo arčiau kiti, tuo pilnesnė tampa bendrystė.
Tai taip pat paaiškina, kodėl tikri rezultatų siekėjai natūraliai atsisėda gale. Jie žino, kad tvarka nesvarbi – nes šeimininkas pats parenka, kur kas sėdi.
Tai panaikina ambicijas nepanaikinant troškimo. Jūs vis dar norite Kristaus, bet jums nebereikia nieko nustumti, kad jį gautumėte.
5. Taigi, kur tai palieka „dominuonačią krikščionybę“?
Štai esmė:
Krikščioniškoji teologija teigia, kad tuo tiki... o tada du tūkstantmečius bando tyliai iš naujo tai pelnyti.
- Protestantizmas teigia, kad vien malonė, o paskui nerimastingai vėl įveda „įrodymus“.
- Katalikybė teigia, kad malonė inicijuoja, o tada sluoksniuoja nuopelnų kalbą bendradarbiavimui.
- Ortodoksija teigia, kad gydymas ir dalyvavimas, o paskui vis dar vargsta su hierarchija.
Tačiau teksto centre – pačiame Jėzuje – sistema išlieka atkakliai pagrįsta rezultatais.
Skandalas yra ne tas, kad Dievas apdovanoja už mažą darbą. Skandalas yra tas, kad Dievas iš viso atsisako apdovanoti darbą. Jis apdovanoja atvykimą.
6. Išvada
Nuopelnų sistemos koncetruojasi į tai, kas nusipelno ten būti.
Rezultatų sistemos koncentruojasi į tai, kam tai pavyko.
Viena sukelia nerimą, lyginimąsi ir tylią viltį, kad kitiems nepavyks.
Kita sukelia palengvėjimą, dosnumą ir tikrą džiaugsmą po kiekvieno išgelbėjimo.
Jei Evangelija yra gera žinia, tai turi būti antroji sistema.