Jėzus kaip Įstatymų Leidėjas, o ne Aforistas
Esminė pagrindinės krikščionybės klaida yra manyti, kad Jėzus kalba pirmiausia kaip išmintingas mokytojas, retkarčiais duodantis įsakymus. Evangelijos pateikia priešingybę: Jėzus kalba kaip įkūnytas įstatymas, skelbiantis sprendimus, kurie sudaro realybę. Štai kodėl Kalno pamokslas neinterpretuoja Toros, o pakeičia jos teisiamąjį centrą: „Bet aš jums sakau.“ Įstatymų Leidėjas nekalba aforizmais. Aforizmai skatina apmąstyti; įstatymas priskiria atsakomybę.
Štai kodėl trumpi, griežti Jėzaus posakiai dažnai yra neteisingai suprantami. Tai ne palyginimai (kuriuos reikia aiškinti), ne idiomos (kurios sušvelnina prasmę), ne moralinės patarlės (kurios apibūdina tendencijas). Tai maksimos – teiginiai, apibrėžiantys, kaip paskirstomas teismas.
„Kas imsis kalaviją, tas nuo kalavijo žus“ apibrėžia protesto praradimą.
„Kur lavonas, ten susirenka grifai“ apibrėžia baudžiamojo persekiojimo nebuvimą.
Jie priklauso tai pačiai teisinei gramatikai.
Trečia klaida: Dangun žengimo (ang. Rapture) teologija
Tai trečias didelis krikščioniškosios minties iškraipymas – po Trejybės metafizikos ir Bausmės pakaitos (angl. penal substitutionary atonement) – dangun žengimo (angl. Rapture) idėja: teisiųjų išgelbėjimo fantazija ir smurtinis dieviškas įsikišimas, kuris sunaikina priešus tikinčiųjų malonumui.
Bibliškai ši idėja yra neapginama. Psichologiškai ji svaiginanti. Dvasiškai ji katastrofiška.
Ši teologija nėra neutrali; ji vaizduotėje sukuria kardnešius. Ji moko žmones subjektyviai įsikurti mūšio lauke, laukiant dieviško smurto, kuris pateisintų jų priešiškumą. Būtent tokios pozicijos sugriovimui Jėzus skiria daug dėmesio savo paskutinėje kalboje.
Ironija yra ta, kad tie, kurie garsiausiai laukia pergalingo Mesijo, nukreipia save būtent tam teisiniam rezultatui, kuris, jų manymu, ištiks jų priešus.
Antrasis Jėzaus Kristaus atėjimas iš tiesų bus staigmena, bet ne todėl, kad Kristus atvyks kaip kosminis karo vadas. Jis bus stulbinantis, nes karo kurstytojai atras, kad niekas netrukdo įstatymo vykdymui, kaip jie patys sau pasirinko.
Nusivylimas bus visiškas.
Jeruzalė kaip šablonas
Jeruzalės žlugimas nėra anomalija; tai atvejo analizė.
Nė viena tauta istorijoje neturėjo didesnių lūkesčių dėl dieviškojo įsikišimo nei Judėja pirmajame amžiuje. Ir kuo blogesnė situacija darėsi, tuo didesni buvo lūkesčiai. Būtent taip veikia mesijinė karštligė: eskalacija sustiprina viltį, o ne ją slopina.
Ir vis dėlto Jeruzalė krito. Miestas sudegė. Tauta žlugo. Kūnai gulėjo be priežiūros.
Senovės pasauliui tai buvo šokiruojantis dalykas. Kiekvienam, kas klausėsi Jėzaus, tai nebuvo šokiruojantis dalykas..
Roma nebuvo teisiama už tai, kad elgėsi kaip maitvanagis, nes maitvanagiai nėra teisiami teisme. Jie minta ten, kur jau yra lavonai.
Tai yra maksima.
Lavono maksimos paaiškinimas
„Kur lavonas, ten susirenka maitvanagiai“ nėra neišvengiamybės vaizdinys. Tai teisinė logika: pasirinkus mirtį, maitos ėdimas nebegali būti persekiojamas.
Kaip ir kalaviją nešiojantis asmuo negali skųstis, kad yra nužudytas, tas, kuris tampa lavonu, negali skųstis, kad yra suvalgytas kaip maita.
Atsakomybė yra dėmesio centre.
Tas, kuris paima kardą, pasirenka mirtį, kuri nesukelia jokio protesto. Tas, kuris tampa lavonu, pasirenka būklę, kuri nesukelia jokio kaltinimo.
Roma, Asirija, Babilonas – maksimoje tai nėra moraliniai veikėjai. Jie yra maitvanagiai. Įstatymas neteisia maitvanagių. Jis tik klausia, kodėl kūnas buvo ten.
Luko 17: „Kur, Viešpatie?“
Luko evangelijoje 17 skyriuje mokiniai užduoda klausimą apie vietą: „Kur, Viešpatie?“ Jėzus neatsako geografine nuoroda. Jis nenurodo lovų, malūnų ar laukų. Jis atsako maksima.
Kodėl?
Nes „kur“ yra subjektyvus, o ne objektyvus.
Objektyviai suporuoti asmenys yra identiški:
tas pats darbas,
tas pats statusas,
ta pati aplinka,
tas pats likimas.
Skirtumas negali būti išorinis.
Jis yra vidinis.
Vienas gyvena protiškai ir dvasiškai mūšio lauke.
Kitas ne.
Vienas jau vaizduotėje suspaudęs kardą, repetuoja dieviškąjį smurtą, laukdamas triumfo per sunaikinimą.
Kitas – ne.
Taigi, kai „vienas yra paimamas“, tai nėra pagrobimas.
Tai pašalinimas į lavoną.
O paklaustas, kur tai vyksta, Jėzus atsako: visur, kur žmonės jau pasirinko mirtį.
Ten renkasi grifai.
Mato 24: Netikri mesijai ir skaidrumas
Mato evangelijos 24 skyriuje ta pati maksima pasirodo kitame tiesioginiame kontekste – ir tai yra esminis veiksnys.
Kodėl Jėzus tiek daug laiko skiria perspėjimui apie netikrus mesijus?
Nes kiekvienas netikras mesijas veda žmones į mūšio lauką.
Niekada nebūna vieno netikro mesijo. Jų yra daug.
Niekada nebūna vienos antikristo figūros. Jų yra daugybė.
Skiriamasis bruožas nėra teologija, stebuklai ar charizma.
Tai požiūris į kardą.
Tik Jėzus vienintelis sako:
neikite,
neimkite ginklų,
netikėkite kvietimais maištauti,
nemanykite, kad išgelbėjimas ateina per smurtą.
Štai kodėl svarbus slaptumas. Maištams reikalingas slaptumas. Netikri mesijai slepiasi kambariuose, dykumose, vidiniuose kambariuose. Jėzus visiškai atmeta slaptumą. Jo atėjimas yra kaip saulėtekis – ne vertikalus žaibas, ne trumpalaikis blyksnis, o horizontali, ilgalaikė šviesa, kuri viską apnuogina.
Skaidrumas nesuderinamas su maištu. Todėl Jėzus nesuderinamas su karingu mesianizmu.
Tie, kurie seka kitais, taps lavonais. Ir maitvanagiai nebus apkaltinti.
Įstatymas galioja
Maksima nesako:
mirs tik kalavijų nešėjai,
arba kad visi maištininkai žus,
arba kad nekalti žmonės nenukentės.
Ji sako tik štai ką:
Kai žmonės pasirinks kalaviją,
kai jie pasirinks maištą kaip išsigelbėjimą,
kai jie pavirs lavonais,
joks dieviškasis teismas nepersekios tų, kurie jais minta.
Tai yra įstatymas.
Tai yra teismas.
Tai Jėzus kalba ne kaip išminčius, o kaip įstatymų leidėjas.
Ir būtent todėl jo mokymas lieka nepakeliamas tiems, kurie svajoja apie šventąjį karą – nesvarbu, ar senovės, ar šiuolaikinį.