Pareigų apibendrinimas (aiškumo dėlei)
„Auksinio veršio“ epizodas iš esmės nėra apie godumą ar primityvų stabmeldystę, bet apie žmonių bandymus priversti Dievą pasirodyti aukomis ir teisiais poelgiais.
Auksas atiduodamas, Mamonas apleidžiamas, tačiau iškyla gilesnis stabmeldystės objektas: žmogiškasis teisumas, pretenduojantis turėti įtaką Dievui.
Aarono vaidmuo yra pagalbinis ir apreiškiantis, Mozė atsisako dieviškojo „perkėlimo“, o Koranas vėliau paaiškina šį įvykį, o ne prieštarauja jam, išskirdamas Samario apgaulę ir atkurdamas pranašo sąžiningumą.
Prieštaravimas Nr. 1
„Ši interpretacija ignoruoja akivaizdžią prasmę: tekstas aiškiai smerkia stabmeldystę.“
Atsakymas
Prieštaravimas remiasi prielaida, kad stabų garbinimas ir giluminė stabmeldystės prasmė turi būti tarpusavyje nesuderinami.
„Išėjimo knygos“ 32 skyriuje tauta aiškiai sako, kad veršelis simbolizuoja Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto. Tai nėra dievybių pakeitimas; tai yra klaidingas tikrojo Dievo vaizdavimas.
Veršelis smerkiamas ne tik todėl, kad yra stabas, bet ir todėl, kad tai yra žmogaus bandymas dieviškąjį transcendentiškumą susiaurinti iki kontroliuojamo buvimo. Tai patvirtina ir pats pasakojimas: nuodėmė įvyksta po to, kai žmonės paaukojo tai, kas paprastai juos pavergia – auksą.
Taigi stabų garbinimas nėra neigiamas; jis yra paaiškinamas.
Antrasis prieštaravimas
„Aronas aiškiai nusidėjo. Jo vaizdavimas kaip apreiškėjo, o ne kaip kaltininko, susilpnina moralinę atsakomybę.“
Atsakymas
Mano pozicija ne neigia Aarono kaltę. Ji iš naujo apibrėžia jos pobūdį.
Aronas yra formaliai kaltas, kaip to reikalauja tekstas. Tačiau kaltė automatiškai nereiškia vidinio atsimetimo. Biblinė teologija dažnai skiria:
- formalų dalyvavimą
- vidinį ištikimybę
- apreiškimo pasekmes
Aronas įsako tautai atiduoti auksą – būtent tą dalyką, kurį Šventasis Raštas nuosekliai įvardija kaip Dievo konkurentą. Šis veiksmas nuplėšia Mamoną ir atskleidžia tai, kas lieka.
Rezultatas nėra Aarono reabilitacija, bet liaudies apreiškimas.
Atskleidimas reikalauja dalyvavimo. Tai nereiškia pritarimo.
3-iasis prieštaravimas
„Jūs pernelyg spiritualizuojate Mamoną. Auksas „Išėjimo knygoje“ yra papuošalai, o ne abstraktus turto simbolis.“
Atsakymas
Šis prieštaravimas simbolį redukuoja į materialią medžiagą ir ignoruoja pačios Šventojo Rašto veikimo principus.
Auksas „Išėjimo knygoje“ yra:
- iš Egipto paimtas turtas
- tabernakulio medžiaga
- šventumo ir korupcijos medžiaga
Šventajame Rašte auksas nuolat naudojamas kaip dviprasmiška galia—galinti tarnauti Dievui arba Jį pakeisti.
Mano interpretacija atitinka pačių Šventųjų Raštų vidinę logiką: auksas smerkiamas ne kaip auksas, bet kaip valdymo priemonė. Savanoriškas jo atidavimas sustiprina, o ne susilpnina teologinę problemą.
Tauta nesikabina į turtus; ji auką paverčia teise į nuosavybę.
4-asis prieštaravimas
„Ši interpretacija pateisina tautą, paverčiant jos nuodėmę nuoširdžiu pamaldumu.“
Atsakymas
Priešingai, tai padidina jų kaltę.
Primityvus stabmeldystė yra nežinojimas.
Ši nuodėmė yra teologinis įžūlumas.
Žmonės nėra pateisinami; jie yra kaltinami dar griežčiau. Jie negarbina Baalo ar Ra. Jie bando priversti tikrąjį Dievą per teisųjį skubumą.
Štai kodėl nuosprendis yra toks griežtas. Kuo klaida labiau priartėja prie tiesos, tuo ji tampa griaunamesnė.
5-asis prieštaravimas
„Koranas akivaizdžiai prieštarauja „Išėjimo“ knygai, nes kaltę perkelia ant Samirio.“
Atsakymas
Tik tuo atveju, jei daroma prielaida, kad abu tekstai turi veikti identiškai.
Koranas pristato Samirį ne tam, kad paneigtų įvykį, bet tam, kad paaiškintų jo moralinę struktūrą po to, kai istorinis atskleidimas jau įvyko.
„Išėjimo knyga“ parodo kaip žlugimas vyko realiu laiku, su dviprasmybe ir bendra atsakomybe.
Koranas išskiria apgaulę, siekdamas išsaugoti pranašiškąją liniją ir pabrėžti pamoką prieš širką.
Tai nėra prieštaravimas. Tai yra pedagoginis persvarstymas.
6-asis prieštaravimas
„Jūsų „perkėlimo“ idėja yra spekuliatyvi ir primesta tekstui.“
Atsakymas
Pats tekstas skatina tokį aiškinimą.
Kai Dievas pasiūlo sunaikinti Izraelį ir atkurti tautą per Mozę, Mozė atsisako. Tas atsisakymas neturi prasmės, jei pasiūlymas nėra realus.
Dievas nuolat rodo norą iš naujo pradėti, pertvarkyti ir perrašyti istoriją. Mozė renkasi tęstinumą, o ne grynumą – skausmingą atstatymą, o ne dievišką iš naujo pradžią.
Nesvarbu, ar naudojamas terminas perkėlimas, ar ne, ši sąvoka neabejotinai yra čia.
7-asis prieštaravimas
„Tvirtinimas, kad Logos kalba kaip Dievas, pažeidžia dieviškąją vienybę.“
Atsakymas
Tai paaiškina teksto įtampą, neigiant vienybės principo.
Pasakojime pateikiama:
- dieviškasis pyktis
- dieviškasis derėjimasis
- dieviškasis poreikis įtikinti
Tačiau kitur Šventajame Rašte tvirtinama, kad Dievas nėra emociškai nepastovus, nesaugus ar vedamas ego.
Mano interpretacija neskaido Dievo; ji išskiria dieviškąjį veikimą:
- Logos pasisako už išskirtinį garbinimą
- Dvasia per Mozę įkvepia gailestingumą
- Gailestingiausiasis lieka nepakitęs
Tai išsprendžia prieštaravimą, nesupaprastinant teksto.
8-asis prieštaravimas
„Šis požiūris yra pernelyg naujoviškas, kad juo būtų galima pasitikėti.“
Atsakymas
Naujumas nėra trūkumas, kai jis kyla iš atidaus, vidinio, tekstu pagrįsto mąstymo, o ne iš išorinės ideologijos.
Mano argumentas neneigia:
- nuodėmės
- teismo
- monoteizmo
- pranašų autoriteto
Jis paaiškina kodėl nuodėmė buvo tokia sunki ir kodėl abu Šventieji Raštai šį epizodą išsaugojo taip ryškiai.
Čia grėsmė kyla ne ortodoksijai, o patogiems supaprastinimams.
Baigiamasis pareiškimas
Auksinis veršelis nebuvo tikėjimo Dievu žlugimas,
bet pasitikėjimo Jo laisve žlugimas.Auksas buvo atsisakytas.
Teisumas buvo paverstas ginklu.
Dievas buvo spaudžiamas.„Išėjimo knyga“ atskleidžia šį žlugimą.
„Koranas“ tai paaiškina.Kartu jie įspėja apie pavojingiausią iš visų stabų:
tikėjimą, kad mūsų atsidavimas gali priversti Dievą.