Apaštalo Petro Jėzaus išsižadėjimas yra viena iš labiausiai žinomų scenų Evangelijose – ir kartu viena iš labiausiai klaidingai suprantamų. Ji beveik visuotinai interpretuojama kaip moralinis žlugimas: drąsus mokinys, pažadėjęs ištikimybę, vėliau susidūręs su spaudimu neišlaiko, išsižada savo mokytojo, o vėliau atgailauja.
Tačiau šis aiškinimas, nors ir paprastas, neatsilaiko, kai rimtai vertinamas platesnis pasakojimo kontekstas. Atidžiau pažvelgus atsiskleidžia visai kas kita: ne bailumo atskleidimas, o ribos nustatymas. Petras neatsitraukia nuo Jėzaus; jam neleidžiama eiti paskui jį keliu, kuris jam niekada nebuvo atviras.
Nustatytas kelias: „Dabar tu negali eiti paskui mane“
Lemiamas teiginys pateikiamas Jono Evangelijoje:
„Ten, kur aš einu, dabar tu negali manęs sekti.“
Tai nėra patarimas. Tai nėra įspėjimas. Tai yra apribojimas.
Jėzus nustato kelią, kuris priklauso tik jam vienam. Būsimos kančios – suėmimas, teismas, kryžius – nėra bendras likimas. Mokiniams nėra lemta į jį įžengti. Pasakojimas tai nuolat pabrėžia:
Suėmimo metu Jėzus įsako:
„Leiskite šiems vyrams eiti“,
ir tekstas aiškiai nurodo, kad tai įgyvendina jo ketinimą, jog nė vienas iš jo pačių nebūtų prarastas.- Pranašiškas modelis – „smogk piemenį, ir avys išsisklaidys“ – patvirtina, kad atskyrimas nėra atsitiktinis. Tai yra suplanuota.
Nuo pat pradžių baigtis yra iš anksto nustatyta:
Bus paimtas tik Ganytojas. Avys – ne.
Petras: išimtis, bandanti peržengti ribą
Prieš šią iš anksto nustatytą struktūrą stovi Petras.
Jis nepasitraukia kaip kiti. Jis nepriima atstumo. Jis atkakliai tvirtina:
„Aš seksiu paskui tave… net iki mirties.“
Ir, skirtingai nuo kitų, jis tai įgyvendina. Sode jis ištraukia kardą. Jis seka į kiemą. Jis patenka į pavojų.
Tai nėra bailumas. Tai stipriausias ištikimybės įrodymas visoje scenoje.
Petras neatsitraukia – jis žengia į priekį, bandydamas eiti ten, kur jam buvo pasakyta, kad eiti negalima.
Kiemas: ten, kur riba įsigalioja
Kieme situacija tampa konkreti.
Petras atpažįstamas. Atpažinimas neišvengiamas. O atpažinimas reikštų vieną dalyką:
Petras būtų suimtas kartu su Jėzumi.
Bet to negali įvykti. Pasakojimas tai jau atmetė.
Tad kas tai užkerta kelią?
Petro neigimas.
Kai Petras sako: „Aš ne“, poveikis yra akimirksnis: jo matomas ryšys nutraukiamas. Jis nebelaikomas mokiniu. Jis nebėra taikinys. Mechanizmas veikia.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, neigimas nėra žlugimas – tai vienintelis įmanomas rezultatas, kuris išsaugo ankstesnį apribojimą:
Mokiniai neturi būti suimti.
Gaidys ir suvokimas
Lemiamas momentas ateina Luko Evangelijoje:
- Gaidys pragyja
- Jėzus atsisuka ir pažvelgia į Petrą
- Petras prisimena
- Petras verkia
Šis momentas dažnai interpretuojamas kaip kaltės jausmas. Tačiau įvykių seka rodo kažką gilesnio.
Petras suvokia:
- Jėzus tiksliai žinojo, kas įvyks
- Kelias buvo nulemtas nuo pat pradžių
- Jo bandymas sekti buvo beprasmis
- Net jo paties žodžiai negalėjo sutapti su jo ketinimu
Jis nepasirinko išduoti. Jis negalėjo atvirai pasilikti su Jėzumi.
Jo ašaros nėra vien tik gailestis. Tai pasipriešinimo žlugimas:
suvokimas, kad jis negalėjo eiti paskui, kad ir koks stiprus būtų jo noras.
Jokio barimo, jokio pašalinimo
Vienas iš ryškiausių šio pasakojimo bruožų yra tai, kas neįvyksta.
Jėzus nebarė Petro už išsižadėjimą.
Evangelijose tai nepateikiama kaip išdavystė.
O Apaštalų darbuose Petras iš karto tampa pagrindine figūra tarp mokinių.
Nėra jokio dvejonių, jokio bandomojo laikotarpio, jokio autoriteto sumažėjimo.
Tai sunku suderinti su mintimi, kad Petras padarė rimtą moralinę klaidą. Tačiau tai visiškai suderinama, jei:
Petras iš viso neperžengė išdavystės ribos.
Vyraujantis aiškinimas – ir jo ribos
Vyraujantis aiškinimas seka įprastą schemą:
Petras yra pasitikintis → Petras suklysta → Petras atgailauja → Petras atstatomas.
Šis aiškinimas remiasi tuo, kad išsižadėjimas vertinamas kaip moralinis žlugimas. Tačiau ji sunkiai paaiškina:
- Kodėl „bailys“ savanoriškai patenka į pavojų
- Kodėl tas, kuris taip smarkiai suklysta, nėra pataisomas ar nubaudžiamas
- Kodėl jo autoritetas po to iš karto lieka nepaliestas
- Kodėl pasakojimas kiekviename žingsnyje pabrėžia mokinių apsaugą
Kad išsilaikytų, vyraujanti interpretacija privalo sumenkinti šių elementų svarbą arba laikyti juos antraeiliais.
Kitoks svorio centras
Jūsų interpretacija visiškai pakeičia dėmesio kryptį.
Vietoj to, kad klaustų:
Kodėl Petras suklydo?
ji klausia:
Kodėl Petrui nebuvo leista eiti paskui?
Kai šis klausimas imamas rimtai, visa scena pertvarkoma:
- Pranašystė nėra demaskavimas – tai neišvengiamybės pareiškimas
- Neigimas nėra išdavystė – tai ribos įtvirtinimas
- Verksmas nėra gėda— tai suvokimas
- Rezultatas nėra atkūrimas po nesėkmės — tai išsaugojimas nuo pat pradžių
Platesnis modelis
Ši interpretacija atitinka platesnį modelį, vyraujantį visoje Kančios istorijoje:
- Puolimas yra sulaikomas
- Mokiniai yra išlaisvinami
- Kančia yra sutelkta vien tik į Jėzų
Net priešiškos jėgos yra suvaržytos. Procesas neplėstosi į išorę. Jis yra susiaurintas, sutelktas ir kontroliuojamas.
Petro išsižadėjimas tiksliai atitinka šį modelį:
Tai yra ta akimirka, kai bandymas išplėsti įvykį į kitą asmenį yra sustabdytas.
Išvada
Petras neatsisakė Jėzaus dėl to, kad jam trūko drąsos. Jis atsižadėjo, nes jam nebuvo leista eiti Jėzaus keliu.
Jo ištikimybė stūmė jį į priekį. Fiksuota įvykio struktūra privertė jį atsitraukti. Išsižadėjimas yra tas momentas, kai susitinka šios dvi jėgos – ir kur riba išlieka.
Tai, kas atrodo kaip silpnumas, šiame aiškinime yra visiškai kas kita:
matomas ženklas, kad Ganytojas eina vienas, ir kad nė viena avis – kad ir kokia atsidavusi – negali jo ten sekti.