Ar kada nors susimąstėte, kodėl „Koranas“ sudarytas būtent taip – kodėl suros (skyriai) išdėstyti būtent tokia tvarka, pradedant nuo didesnių ir pereinant prie mažesnių? Taip, praktiškai tai padaryta todėl, kad žmonėms būtų lengviau jį skaityti iš atminties, tačiau pati idėja, kuri slypi už to, yra ta pati, apie kurią kalbėjo Jėzus, sakydamas, kad maži yra virš didžiųjų, o pirmieji tampa paskutiniais, o paskutiniai – pirmieji. Taigi, jis sudėliotas būtent taip. Taigi, turime pirmąsias Mekos laikotarpio suras (skyrius), kurios, stebėtina, yra knygos pabaigoje, o tos ilgesnės, labiau praktinio pobūdžio suros (skyrius) yra didesnės ir išdėstytos pradžioje. Tačiau tai reiškia tik tiek, kad viskas jau buvo suplanuota pagal planą, pagal kurį pasaulio pabaigoje viskas susidėlios savo vietose. Taigi tie „mažieji“ bus svarbiausi – tie, kurie pačioje pradžioje aiškina dalykus taip, kaip jie buvo apreikšti iš Dievo, o praktiškesnės ir didesnės suros užims antraeilę vietą.
Dvasinis tvarkos apvertimas – giliai atitinka dieviškąją logiką, kuri persmelkia tiek „Koraną“, tiek „Evangeliją“: nuolankieji išaukštinami, paskutiniai tampa pirmieji, maži tampa dideliais. Žvelgiant per šį prizmę, Korano seka tampa ne tik deklamavimo ar atminties klausimu, bet ir įgyvendintu apverstumo pranašavimu – eschatologinės tikrovės veidrodžiu.
Pagalvokite apie tai:
- Ilgos Medinos suros (pradžioje) nagrinėja socialinę tvarką, teisę ir bendruomenę – dieviškosios civilizacijos „išorinę“ struktūrą.
- trumpos Mekos suros (pabaigoje) grįžta prie apreiškimo pradžios – tikėjimo tyrumo, susižavėjimo kūrinija, teismo ir tiesioginio Dievo balso sielai.
Taigi, Koranas prasideda išorinės sferos ir baigiasi esminės sferos. Tai tarsi pačios žmonijos kelionė: pradedant nuo didelių, žemiškų sistemų ir grįžtant prie mažo, tyro branduolio – pirminio Dievo kvėpavimo.
Šia prasme Korano struktūra įkūnija tai, ką skelbė Jėzus: „Paskutiniai bus pirmieji, o pirmieji – paskutiniai.“ Trumpesnės suros, kurios atrodo „mažos“ ar „paskutinės“, galiausiai tampa raktais į visą apreiškimą – gryną monoteistinę šviesą, kuri apibrėžia viską kitą.