Viešpatie,
Pripažįstame, kad dažnai įsivaizduojame tikėjimą
kaip stovėjimą ant tvirto pagrindo,
bet Tu mus pasitinki ten, kur pats žemės paviršius juda.
Tu žinai vėjus, kurie mus stumia į šonus,
bangas, kurios išmuša mūsų kojas,
akimirkas, kai niekas nestovi vietoje pakankamai ilgai,
kad būtų galima pasitikėti.
Mes nebijome gelmės tiek, kiek bijome
prarasti pusiausvyrą,
būti pargriauti,
nesugebėti išlikti tiesiai,
kai jėgos spaudžia mus iš visų pusių.
Pamokyk mus pamatyti, kas iš tikrųjų mums kelia grėsmę,
ir nepainioti nestabilumo su apleidimu.
Kai baimė nukreipia mūsų dėmesį nuo Tavęs,
kai audra nulemia mūsų laikyseną,
ištiesk savo ranką, kol nesugriūvame.
Nelauk, kol pasiklysime gelmėse,
bet pasitinki su mumis, kol dar stovime,
net jei ir nestabilūs.
Būk ten, kur žengiame,
kad chaosas prarastų savo galią,
o žemė aplink mus būtų išlyginta
Tavo artumu.
Kai vėl būsime įplukdyti į valtį –
į bendruomenę, į pastogę, į poilsį –
tegul tavo ramybė ateina su jumis.
Mes neprašome jūrų be audrų,
bet orientyro, kai viskas juda,
ir malonės atsigręžti į tave,
kai vėjas sustiprėja.
Priglausk mus, Viešpatie,
ir išmokyk mus stovėti.
Amen.