Jėzaus ėjimo vandeniu istorija (Mato 14:22–33) yra vienas žinomiausių Evangelijų epizodų – ir būtent dėl šios priežasties vienas iš labiausiai nesuprastų. Problema slypi ne pačiame tekste, o skaitytojų prielaidose. Dar gerokai prieš perskaitant istoriją, ji jau pateikiama kaip antgamtinės fizikos reginys: neįmanoma stovėti ant vandens, gamtos dėsnių sustabdymas, dieviškosios galios įrodymas. Petro baimė šiame kontekste susilpnėja iki abejonių, ar toks neįmanomas žygdarbis iš tikrųjų gali būti pateisinamas.
Tačiau pats Evangelijos pasakojimas mūsų nenukreipia ta kryptimi. Tiesą sakant, jis tyliai, bet nuosekliai tam priešinasi.
Jei išmestame savo prielaidas – apie Mesiją, apie stebuklus, apie tai, ką reiškia „vaikščiojimas vandeniu“, – ir vietoj to įsipareigojame skaityti istoriją tiesiog kaip pasakojimo įvykį, išryškėja visai kitoks ir daug nuoseklesnis vaizdas.
1. Tikroji problema yra ne vanduo, o audra
Evangelija niekada nekvestionuoja galimybės stovėti ant vandens. Petras išlipa iš valties ir eina – nedvejodamas, nebandydamas, nekomentuodamas. Tekste nerodomas joks susidomėjimas paviršiaus įtempimu, plūdrumu ar vertikaliu grimzdimu. Jei tai būtų dėmesio centre, Matas būtų atkreipęs mūsų dėmesį. Jis to nedaro.
Vietoj to, pasakojimas aiškiai pabrėžia vieną dalyką: vėją.
Petras nepatiria baimės, nes žiūri žemyn į vandenį. Jis bijo, nes mato vėją – tai yra, mato jo pasekmes: bangas, nestabilumą, judesio smarkumą.
Tai esminis skirtumas. Audros žmones pirmiausia neskandina traukdamos juos tiesiai žemyn. Jos skandina žmones išmušdamos juos iš pusiausvyros, parversdamos, užversdamos horizontaliai. Pavojus yra ne gylis, o nestabilumas.
Petras nebijo nuskęsti kaip akmuo.
Jis bijo būti pargriautas.
2. Horizontalus skendimas, o ne vertikalus skendimas
Kad tai suprastume, turime teisingai įsivaizduoti fizinę sceną.
Įsivaizduokite jūrą audros metu. Dabar įsivaizduokite, kad akimirkai ji sustingsta vietoje. Tai, ką pamatytumėte, nėra lygus paviršius, o nelygus, dantytas reljefas – keteros, šlaitai, staigūs kritimai, pasvirusios plokštumos. Sušalusi audra labiau primena uolėtą lauką, o ne grindis.
Net jei tas paviršius būtų visiškai tvirtas, juo vaikščioti būtų sunku. Kiekvienas žingsnis reikalautų nuolatinio koregavimo, kruopštaus balanso, tikslaus pagrindo. Šiuo reljefu dar sunkiau vaikščioti nei uolėtu dykumos taku, nes dykumos akmenys nejuda.
Dabar panaikinkime sustingimą.
Keteros slenka.
Šlaitai pasvirę.
Žemė po jūsų kojomis keičiasi kiekvieną akimirką.
Tai tikrasis iššūkis vaikščioti vandeniu audros metu. Svarbu ne tai, ar paviršius gali išlaikyti jūsų svorį, o tai, ar jis gali išlikti pakankamai stabilus, kad išlaikytų jūsų pusiausvyrą.
Petras neskęsta žemyn.
Jis skęsta kitaip – dėl to, kad yra išmuštas iš vietos ir orientacijos.
3. Esminis aspektas: Jėzus ištiesia ranką
Evangelijoje pateikiama viena detalė, kuri galutinai patvirtina šį aiškinimą:
„Jėzus tuojau pat ištiesė ranką ir jį sugriebė.“
Jėzus nepasilenkia. Jis neneria. Jis netraukia Petro iš apačios. Jis ištiesia ranką.
Tai įmanoma tik tuo atveju, jei Petras vis dar yra maždaug tame pačiame vertikaliame lygyje kaip ir Jėzus – vis dar virš vandens, vis dar tiesiai priešais Jėzų, bet tiesiog praranda pusiausvyrą. Gelbėjimas vyksta horizontaliai, o ne vertikaliai.
Šis vienas gestas sugriauna įprastą Petro, dingstančio po bangomis, vaizdą. Jis negrimzta į gelmes; jis griūva dėl nestabilumo.
4. Kaip Jėzus išsprendžia krizę
Ne mažiau svarbu ir tai, kaip Jėzus išsprendžia problemą.
Jis nesukietina vandens po Petro kojomis.
Jis nedaro matomo jėgos krūvio.
Jis tiesiog pajuda link Petro tiedamas jam ranką.
Kur bebūtų Jėzaus kūnas, aplinka nustoja būti priešiška. Vėjas ir bangos praranda savo destabilizuojančią galią tiesioginėje jo akivaizdoje. Laukas aplink jį išsilygina.
Tai taip pat paaiškina, kodėl audra liaujasi tik Jėzui įlipus į valtį. Ramybė nėra abstrakčiai primesta iš tolo; ji ateina kartu su juo. Netvarka traukiasi arti jo buvimo.
5. Kodėl istorija turi vykti vandenyje
Šią istoriją buvo galima papasakoti sausumoje. Tikėjimą buvo galima iliustruoti einant prieš stiprų vėją kalnų taku ar dykumos keliu. Tačiau tokia aplinka niekada nedramatizuotų pakankamai.
Ant vandens pusiausvyros praradimas yra lemtingas.
Ant vandens nestabilumas kelia grėsmę pačiam išlikimui.
Jūra išryškina tai, su kuo tikėjimas susiduria viduje: pasaulį, kuris nestovi vietoje, jėgas, kurios stumia ir traukia, žemę, kuria negalima pasitikėti. Bangos parodo tai, ką daro baimė – jos išmuša iš vėžių, dezorientuoja, užvaldo.
Problema ne neįmanomybė.
Problema yra išlikti vertikaliai, kai viskas juda prieš tave.
6. Kodėl per didelis simbolizavimas nepastebi esmės
Daugelis interpretacijų skuba apeiti istoriją, paversdamos ją simboliniu įrodymu: Jėzus vaikšto vandeniu, todėl jis turi būti Dievas, nes Senajame Testamente sakoma, kad Dievas vaikšto vandenimis.
Tačiau šis kelias sukuria daugiau problemų nei išsprendžia.
Jei ėjimas vandeniu įrodo dieviškumą, ką įrodo Petro ėjimas? Kodėl Petras baramas, o ne giriamas? Kodėl baimė, o ne nesugebėjimas, sukelia nesėkmę?
Per didelis simbolių naudojimas atitraukia skaitytojo dėmesį nuo pasakojimo, užuot prikausčius jo dėmesį prie esmės. Evangelijai nereikia simbolinių trumpinių. Jos prasmė jau įkūnyta scenoje.
7. Tikėjimas kaip orientacija, o ne nepaklusnumas gamtai
Kai nustojame galvoti apie vandens paviršiaus įtampą, žinia tampa aiški.
Tikėjimas nėra susijęs su nepaklusnumu gamtos dėsniams ir realybei apskritai.
Tikėjimas yra susijęs su išlikimu orientuotam, kai realybė tampa nestabili.
Petrui nepavyksta ne todėl, kad vanduo staiga nustoja jį laikyti.
Jam nepavyksta todėl, kad audra vėl patraukia jo dėmesį.
Jėzus neišgelbėja Petro ištraukdamas jį aukštyn.
Jis išgelbėja Petrą atkurdamas šio pusiausvyrą.
Tai ne istorija apie antgamtinę fiziką.
Tai istorija apie laikyseną, orientaciją ir pasitikėjimą chaoso viduryje.
Evangelija kviečia skaitytoją vaizdžiai atsistoti ant kintančios žemės – ne stebėtis neįmanomybe, bet atpažinti akimirką, kai baimė priverčia mus prarasti pusiausvyrą ir teisingą orientaciją.
Ir tą akimirką klausimas ne tas, ar žemė gali mus išlaikyti, bet į ką mes žiūrime, kai ji pradeda judėti.