Numatymas ir atsakymai į prieštaravimus dėl kinetinio Mato 14:22–33 skaitymo
Bet koks Mato 14:22–33 aiškinimas, nutolstantis nuo tradicinio „vertikalaus kritimo“ ir „paviršiaus įtampos stebuklo“ skaitymo, iš karto susidurs su pasipriešinimu. Šis pasipriešinimas suprantamas. Istorija buvo skaitoma per tuos pačius lęšius šimtmečius, ir tie lęšiai formuoja ne tik teologiją, bet ir pačią vaizduotę.
Jei tokia interpretacija yra patikima, ji turi atlaikyti lingvistinius, fizinius, naratyvinius ir teologinius prieštaravimus. Šiame esė tiesiogiai nagrinėjamas stipriausi iš šių prieštaravimų.
1-as prieštaravimas: „Tekste sakoma, kad Petras skęsta. Tai turi reikšti vertikaliai.“
Šis prieštaravimas atrodo visa lemiantis tik tuo atveju, jei darome prielaidą apie šiuolaikines, mechanines žodžio „skęsti“ reikšmes ir projektuojame jas atgal į tekstą.
Lingvistinis atsakas
Matas nevartoja veiksmažodžio, kuris nurodo vertikalų nusileidimą. Jis vartoja:
ἀρξάμενος καταποντίζεσθαι
„pradedantis būti užvaldytas / apimtas“
Veiksmažodis katapontizesthai turi platų semantinį diapazoną:
- būti užvaldytas bangų,
- būti užvaldytas priešiškų jėgų,
- būti sugriautas, sunaikintas, panardintas,
- dažnai taikomas laivams, armijoms ar žmonėms, kuriuos užvaldė chaosas.
Jis nekoduoja krypties. Jis apibūdina kontrolės praradimą, o ne trajektoriją.
Dar ryškesnis yra žodis ἀρξάμενος („pradžia“). Vertikalus kritimas nėra kažkas, kas „pradedama“ jokia naratyviai prasminga prasme – jis vyksta akimirksniu. Tačiau destabilizacija, atramos taško praradimas ir bangų užvaldymas yra būtent tokie procesai, kuriuos galima „pradėti“ patirti.
Taigi, lingvistiškai vertikalus grimzdimas yra leistinas taip suvokti, bet jokiu būdu nebūtinas – ir tai nuspręs kontekstas.
2-as prieštaravimas: „Tačiau paprasti skaitytojai natūraliai įsivaizduoja Petrą krentantį žemyn.“
Tai tiesa – ir būtent tai yra problema.
Hermeneutinis atsakas
Įprasta vaizduotė nėra neutrali. Ją formuoja:
- šiuolaikinės plaukimo patirtys,
- kinematografiniai vaizdiniai,
- gravitacija paremtos intuicijos,
- ir teologiniai lūkesčiai dėl įspūdingų stebuklų.
Tačiau egzegezė neprasideda nuo intuicijos; ji prasideda nuo to, ką tekstas iš tikrųjų verčia mus įsivaizduoti.
Kai įprasta vaizduotė sukuria scenarijus, kurie prieštarauja:
- materialiam realizmui,
- pasakojimo tempui,
- ir aiškioms teksto detalėms,
tada vaizduotę reikia taisyti, o ne jai pasiduoti.
3-as prieštaravimas: „Petras vis dar galėtų šaukti skęsdamas; žmonės juk išnyra.“
Šiuo prieštaravimu bandoma išsaugoti vertikalų grimzdimą įterpiant papildomus, nepaminėtus įvykius.
Fizinis ir pasakojimo atsakas
Jei Petras būtų paniręs vertikaliai:
- atramos praradimas būtų staigus,
- vanduo plūstų į burną ir nosį,
- kalba būtų fiziologiškai mažai tikėtina,
- dominuotų refleksyvus dusulys.
Norint išsaugoti šį aiškinimą, reikia daryti prielaidą:
- Petras krito,
- paniro,
- išniro,
- susiorientavo,
- ištarė maldavimą padėti,
- ir buvo nedelsiant išgelbėtas.
Nieko iš to tekste nėra.
Mato evangelijoje pateikiama:
- vienas šauksmas,
- iš karto po jo sekė išgelbėjimas,
- nera jokio "išniro, kosėjo ar kovojo".
Svarbu pasakojimo ekonomika. Senovės autoriai nepraleido dramatiškų žingsnių atsitiktinai. Paprastesnis paaiškinimas – reikalaujantis mažiau neišsakytų prielaidų – yra tas, kad Petras dar nebuvo paniręs, bet buvo bloškiamas vėjo ir bangų.
4-as prieštaravimas: „Jėzus, einantis vandeniu, įrodo savo dieviškumą; jūsų aiškinimas tai silpnina.“
Šis prieštaravimas yra labiau teologinis nei tekstinis.
Teologinis atsakas
Pirma, pati Evangelija taip neteigia. Jei ėjimas vandeniu automatiškai įrodytų dieviškumą, Petro ėjimas tuo pačiu vandeniu iš karto sukeltų problemų dieviškumo nustatyme.
Antra, Matas mokinių išpažinimą („Tikrai tu esi Dievo Sūnus“) nurodo po:
- Petro nesėkmės,
- Jėzaus įvykdyto Petro išgelbėjimo,
- ir audros nuraminimo.
Išpažinimas reaguoja ne į fiziką laužantį triuką, o į valdžią chaosui ir baimei.
Ši interpretacija nesumenkina kristologijos. Ji perkelia ją iš spektaklio į viešpatavimą, išreikštą kaip stabilizuojantį buvimą.
Jėzus nėra Dievas, nes jis vaikšto vandeniu.
Jis yra atpažįstamas kaip Dievas, nes ten, kur jis yra, netvarka praranda savo galią.
5-as prieštaravimas: „Ši interpretacija į senovinį tekstą įneša šiuolaikinę fiziką.“
Tai rimtas prieštaravimas, į kurį reikia atsakyti atsargiai.
Metodologinis atsakymas
Neprimetama jokia pažangi fizika. Tik:
- kūniškas realizmas,
- gravitacija,
- pusiausvyra,
- vėjas,
- ir vandens judėjimas
– reiškiniai, puikiai žinomi senovės jūrininkams.
Mokiniai buvo žvejai. Jie žinojo:
- kaip bangos parverčia žmones,
- kaip nestabilumas žudo,
- kaip pavojinga dvejoti,
- kaip svarbu pastovus judėjimas.
Šis skaitymas teksto modernizuoja.
Jis gerbia įkūnytas jo veikėjų žinias.
6-as prieštaravimas: „Judančio automobilio vandenyje hidrodinamikos analogija yra anachronistinė.“
Analogija yra tik iliustracinė pritaikant lengvai suvokiamą analogiją.
Paaiškinantis atsakymas
Analogija nepretenduoja į senovines hidrodinamikos žinias. Ji parodo principą: pastovus judėjimas į priekį gali laikinai išstumti priešiškas jėgas, o dvejojimas leidžia joms vėl įsitvirtinti.
Egzegetiškai svarbu ne analogija, o veiksmažodis διστάζω („dvejoti“).
Jėzus nesako:
- „Kodėl nustojai tikėti?“, bet:
- „Kodėl sudvejojai?“
Dvejojimas nėra tik mintis. Tai ir pastovaus judesio nutraukimas.
7-as prieštaravimas: „Jūs pernelyg pažodiškai perteikiate stebuklo istoriją.“
Šis prieštaravimas neteisingai supranta, kas vyksta.
Hermeneutinis atsakas
Pažodinis skaitymas nėra būtinai blogas dalykas.
Taip, tradicinis, vyraujantis skaitymas iš tikrųjų yra mažiau pažodinis:
- jis ignoruoja, kaip krenta kūnai,
- kaip veikia kalba,
- kaip elgiasi audros,
- kaip įvyksta gelbėjimas šioje situacijoje.
Mano skaitymas yra labiau pažodinis, nes jis rimtai vertina:
- kūnus,
- judesį,
- baimę ir
- kalbą.
Vis dėlto, stebuklas skaitant pažodiškiau nepašalinamas. Jis tiesiog perkeliamas: orientuojamės ne į fizikines anomalijas, bet į tai, kaip chaosas dingsta, kai priartėja Jėzus. Čia tikrasias stebuklas.
8-as prieštaravimas: „Kodėl Matas šiai pamokai pasirinko vandenį?“
Nes vanduo yra vienintelė aplinka, kurioje pusiausvyros praradimas prilygsta mirčiai.
Sausumoje dvejoti yra gėdinga. Vandenyje dvejoti yra lemtinga.
Jūra išryškina vidinę baimės patirtį:
- nestabilumą,
- dezorientaciją,
- nesuvaldomą jėgą.
Jokia kita aplinka taip nedramatizuoja pusiausvyros ir tinkamos orientacijos išlaikymo.
Išvada: Skaitymas be jokių išvadų
Kinetinis, horizontalus, viską persmelkiantis skaitymas paaiškina:
- graikų kalbos veiksmažodžius be įtampos,
- kūno veiksmus be iškraipymų,
- kalbą be neįtikėtinumo,
- gelbėjimą be akrobatikos,
- priekaištą be moralizmo,
- išpažintį be reginio.
Tradicinis vertikalusis skendimo skaitymas beveik nieko iš to nepaaiškina nepridėdamas įsivaizduojamų žingsnių.
Tai ne revizionizmas. Tai suvaržymas. Tai leidžia tekstui mokyti to, ko jis iš tikrųjų moko:
- Tikėjimas nėra tikėjimas, kad vanduo gali jus sulaikyti.
- Tikėjimas yra nuolatinė orientacija, kai pagrindas nestovi vietoje.
Petras pasiduoda, ne dėl to, kad gamtos ėstatymai įrodo savo galią. Jis pasiduoda, nes susvyruoja.
Ir Jėzus jį išgelbėja ne iškeldamas iš gelmių, bet pagaudamas jį prieš jam nugriūvant.
Tai nėra silpnesnė teologija. Ji stipresnė, švaresnė ir ištikimesnė – tiek tekstui, tiek realybei, tiek jausmui.