Tradicinis pasakojimas apie pirmąjį apreiškimą Muhamedui – kuriame angelas įsako „Skaityti“, pranašas atsako „Aš negaliu skaityti“, o tada yra nuolat suimamas ir suspaudžiamas – islamo teologijoje buvo aiškinamas daugybę kartų. Vis dėlto dominuojantys paaiškinimai, ypač jų įprastame apologetiniame pateikime, išlieka vidiniu požiūriu nestabilūs. Jie svyruoja tarp „skaityti“ ir „pakartoti“, tarp neraštingumo kaip įrodymo ir deklamavimo kaip funkcijos, ir tarp angeliško apkabinimo vaizdavimo kaip stiprinimo, kartu apibūdinant jį neabejotinai stipriais terminais. Šie neatitikimai rodo, kad šis epizodas dažnai buvo labiau ginamas, nei struktūriškai suprantamas.
Šiame rašinyje siūlomas alternatyvus aiškinimas: įsakymas „Skaityti“ nėra nurodymas atlikti raštingumo ar deklamavimo užduotį, o diagnostinis iššūkis, atskleidžiantis bet kokios nuoseklios tiesos nebuvimą gavėjui. Vėlesnis fizinis suspaudimas nėra pedagoginis pabrėžimas ar prievartinis dominavimas, o būtinas episteminis valymas – tai yra paveldėtų aiškinamųjų sistemų ir kognityvinių mišinių, kurie kitaip iškreiptų apreiškimo priėmimą, evakavimas.
Metodologinė pastaba: šiame esė nesiekiama rekonstruoti istorinės dalyvių psichologijos, o interpretuoti vidinę įvykio naratyvinę logiką, kaip ji perduodama.
„Skaityti“ problema ir įprastinių paaiškinimų ribos
Jei „skaityti“ reiškia „pakartoti“, Muhammado atsakymas atrodo beprasmis: deklamavimui nereikia raštingumo, ir kiekvienas gali ištarti jam duotus žodžius. Kita vertus, jei „skaityti“ suprantama pažodžiui, vėlesnis deklamavimo akcentavimas paneigia apologetinį teiginį, kad pats neraštingumas yra esminis epizodo prasmės elementas. Šios dvi interpretacijos dažnai minimos greta, tačiau jos nesuderinamos. Negalima vienu metu teigti, kad įsakymas pabrėžia neraštingumą kaip dieviškosios kilmės įrodymą, ir tuo pačiu metu tvirtinti, kad tai reiškia tik deklamavimą, nes neraštingumas neturi jokios įtakos gebėjimui deklamuoti.
Rezultatas – interpretacinis svyravimas, kai kiekvienas scenos elementas aiškinamas atskirai, o ne suprantamas kaip vieno būtino proceso dalis.
„Aš nemoku skaityti“ kaip episteminis teiginys
Atsakymas „Aš nemoku skaityti“ turėtų būti suprantamas dviem lygmenimis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali reikšti techninį neraštingumą. Tačiau giliau tai išreiškia kai ką fundamentalesnio: jokios nuoseklios tiesos, kurią būtų verta ištarti, nebuvimą. Ieškotojas, jau turintis tokią tiesą, nesitrauktų į olą apimtas nelaimės. Taigi teiginys yra episteminis prisipažinimas, o ne vengimas.
Šis aiškinimas dera su Muhammado vaizdavimu kaip nuoširdaus ieškotojo – dėmesingo, smalsaus, susidūrusio su žydų, krikščionių ir pagonių idėjomis, tačiau nepatenkinto nė viena iš jų. Toks susidūrimas sukuria ne aiškumą, o mišinį: paveldėtas kategorijas, antrinę metafiziką ir neišspręstas įtampas. Ši būsena nėra moralinė nesėkmė, o episteminis persotinimas. Žmogus gali būti pamaldus, protingas ir nuoširdus, tačiau vis tiek nesugebėti „skaityti“ realybės teisingai.
Spaudimas kaip išvalymas, o ne prievarta
Žvelgiant per šį objektyvą, pakartotinis angelo spaudimas tampa suprantamas. Aprašymai nepanašūs į paguodą ar švelnų sustiprinimą; jie primena prievartinį ištraukimą. Veiksmas neveikia nei kaip bausmė, nei kaip bauginimas, o kaip išvalymas – pašalinant tai, kas trukdo priimti. Apreiškimas negali būti sluoksniuojamas ant jau perpildyto kognityvinio kraštovaizdžio, neiškraipant jo. Išvalymas turi įvykti pirmiausia.
Episteminis valymas reiškia ne klaidingų įsitikinimų ar moralinių klaidų ištaisymą, o jau egzistuojančių aiškinamųjų sistemų – religinių, kultūrinių ar spekuliatyvių – pašalinimą, kurios verstų subjektą interpretuoti apreiškimą per paveldėtas kategorijas, o ne priimti jį kaip duotą.
Toks išvalymas retai būna švelnus. Kiekvienas, patyręs tikrą intelektualinį ar dvasinį atsikratymą, žino, kad tai dažnai patiriama kaip trikdymas, o ne kaip nuraminimas. Tai, kas atrodo kaip smurtas, kai neteisingai suprantama kaip pamokymas, paaiškėja kaip būtinybė, kai suprantama kaip pasiruošimas.
Apreiškimas prasideda ten, kur baigiasi žinios
Šis permąstymas pateikia epizodą kaip tikslų momentą, kai autoriaus supratimas žlunga ir prasideda imlumas. Įsakymas „Skaityti“ atskleidžia tuštumą; atsakymas ją patvirtina; fizinis veiksmas sukuria sąlygą, reikalingą neiškreiptam priėmimui. Neraštingumas, nesvarbu, istorinis ar simbolinis, yra atsitiktinis. Svarbu yra episteminė tyla.
Taip suprantama, scena nebėra chaotiška ar bereikalinga. Kiekvienas elementas tampa būtinas. Įsakymas patikrina pasirengimą, atsakymas įvardija nepakankamumą, o įkūnytas veiksmas paruošia dirvą apreiškimui.
Išvada
Apreiškimas ateina ne tiems, kurie jau žino, bet tiems, kurie nebegali apsimesti žinantys. Todėl įsakymas „Skaityti“ nėra nei paradoksas, nei ironija, o tiksli diagnozė. Jis įvardija sąlygą, kurią reikia įvykdyti, kad prasidėtų apreiškimas. Pranašo nesugebėjimas skaityti nėra trūkumas, kurį reikėtų paaiškinti, bet pats pagrindas, ant kurio apreiškimas tampa įmanomas.