Baptism

„Dievo vardan“ – mokinys prisimena

Mes stovėjome ten, visi, arčiau vienas kito nei įprastai.

Niekas nenorėjo nutolti.

Atrodė, lyg net vėjas klausytųsi.

Kai jis kalbėjo, jis kalbėjo ne garsiai.

Netarė žodžių taip, kaip komanduojama armijoms.

Tai buvo balsas, kurį jau pažinojome – tas, kuris niekada nevertė, niekada nestumė, bet kažkaip nešė dangaus svorį.

„Eikite“, – tarė jis, – „ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... krikštydami juos Dievo vardan...“

Prisimenu tą žodį –  Dievo vardan.

Jis mane iškart sukrėtė.

Ne Vardu.

Bet vardan, į vardą.

Trijų panardinimų palyginimas

Kadaise buvo du kalnai ir didelis slėnis tarp jų. Ant vieno kalno tryško skaidraus vandens šaltinis, ant kito – krosnis, kuri degė be perstojo. Tarp jų plytėjo rami pieva, kurioje dažnai susitikdavo vėjai iš abiejų aukštumų.

Kiekviena siela yra panardinta į kažką

Broliai ir seserys,

Šiandien noriu pakviesti jus dar kartą pažvelgti į tai, ką daugelis iš mūsų manome jau suprantantys: krikštą. Dažnai įsivaizduojame jį kaip ritualinį apsiplovimą, apsivalymą nuo purvo ar galbūt simbolinį maudymąsi, skirtą praeities klaidoms pašalinti. Tačiau atidžiai pažvelgę ​​į Jono Krikštytojo istoriją ir Jėzaus žodžius, pamatysime kažką gilesnio, kažką daug asmeniškesnio ir kažką, kas tiesiogiai kalba apie žmogaus širdies būseną.

Trys panirimai: aiškinamasis esė apie Joną, Jėzų ir vidinę ugnį

Šiandien kalbėdami apie Joną Krikštytoją, žmonės dažnai įsivaizduoja jį kaip laukinį asketą prie upės, mirkantį žmones vandenyje kaip savotišką apvalymo ritualą. Šis vaizdas išliko šimtmečius, tačiau jame trūksta beveik visko, kas Jono krikštą padarė stulbinančiu, konfrontaciniu ir moraliai transformuojančiu. Jo krikštas nebuvo nei apvalymo maudynės kaip žydų mikva'ot, nei švelnus palaiminimas, nei simbolinis nešvarumų nuplovimas. Tai buvo kažkas griežtesnio, kažkas, kas atitiko jo pamokslavimo skubumą ir ugnį.

Ką Jėzus iš tikrųjų turėjo omenyje Mato 28:19? Gramatinis-teologinis perskaitymas

"Krikštykite juos Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios."
(Mt 28, 19)

Ši garsioji "atsisveikinimo eilutė" tradiciškai aiškinama kaip formali trinitarinė formulė. Tačiau atidus graikų kalbos gramatikos skaitymas, ypač nušviestas tokios kalbos, kaip lietuvių, kuri vis dar išlaikė turtingą gramatinių linksnių sistemą, leidžia manyti, kad Jėzaus intencija yra visai kitokia - ne tiek metafizinė, kiek moralinė; ne tiek doktrininė, kiek transformacinė.

Didelės malūno girnos, pritvirtintos ant kaklo jūros gelmėje

Mato 18:6 yra emociškai sunki ir dažnai neteisingai suprantama eilutė, todėl labai svarbu į ją žiūrėti atsargiai.

Pirmoji dalis. Neteisingas skaitymas

1. Pats tekstas (Mt 18, 6)

Ši eilutė išversta standartiniu vertimu:

"O kas priverstų suklupti vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki,
tam būtų geriau, kad jam ant kaklo būtų užkabintas didelis girnų akmuo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėse."

Trijų krikštų modelio gynimas

1. PRIEŠTARAVIMAS: „Jono krikštas buvo tik ritualinis žydų apvalymas.“

ATSAKYMAS:

Ne, ritualinis apvalymas judaizme buvo atliekamas savarankiškai, kartojamas ir susietas su netyrumo valymo įstatymais.

Jono krikštą atliko pranašas, jis buvo atliekamas vieną kartą ir susietas su eschatologine atgaila.

Žydų apvalymas atkuria ritualinį tyrumą; Jono krikštas atkuria moralinį nuolankumą.

Paties Jono pamokslai jį įvardija ne kaip apvalymą, o kaip pabėgimą nuo ugnies, mirtį puikybei ir savęs teisumo atsisakymą.

"Gimęs iš naujo" tikroji reikšmė

Ištrauka (Jn 3, 1-8, paryškinta papildomai)

Buvo vienas fariziejų žmogus, vardu Nikodemas, žydų valdininkas. Jis atėjo pas Jėzų naktį ir tarė Jam: "Rabi, mes žinome, kad Tu esi mokytojas, atėjęs iš Dievo, nes niekas negali daryti šitų ženklų, kuriuos Tu darai, jei Dievas nėra su juo."
Jėzus jam atsakė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negimsta iš naujo/iš aukštybių (graikiškai: anōthen), negali regėti Dievo karalystės."

Baptism