Devil

Evangelijose vaizduojant Šėtoną kyla akivaizdus prieštaravimas.

Vienu metu Petras ragina Jėzų nesiekti kančios ir nukryžiavimo. Jėzus reaguoja nepaprastai griežtai: „Eik šalin nuo manęs, šėtone.“

Vėliau Judas pradeda procesą, vedantį tiesiai į nukryžiavimą.

Iš pirmo žvilgsnio šie du veiksmai atrodo priešingi.

Pirmiausia atrodo, kad Šėtonas priešinasi kryžiui.

Tada atrodo, kad Šėtonas jį sukuria.

Pagrindinėje krikščionybės srovėje Šėtonas dažniausiai vaizduojamas pirmiausia kaip Dievo priešas: kosminis maištininkas, kurio neapykanta žmonijai tėra gilesnio karo prieš Kūrėją tęsinys. Vis dėlto šis pažįstamas vaizdas vėlesnėje krikščioniškoje vaizduotėje yra daug aiškesnis nei pačiame Šventajame Rašte. Kai Biblijos tekstai skaitomi tiesiogiai, Šėtonas neabejotinai nepaklūsta Dievui, ginčija dieviškus sprendimus ir elgiasi priešingai Dievo tikslams. Tačiau tikrieji jo priešiškumo objektai nuolat yra žmonės.

Skirtumas yra svarbus:

Vienas iš labiausiai religijoje iškylančių klausimų yra tai, kodėl teisieji dažnai atrodo kenčiantys labiausiai.

Akivaizdus atsakymas daugeliui atrodo savaime suprantamas: taip yra todėl, kad darydami gera, jie natūraliai pateko į Šėtono, kuris vėliau ir sukėlė kančią, radarą.

Vis dėlto Šventajame Rašte ne kartą pateikiama kitokia įvykių seka.

Šis skirtumas yra subtilus, panašiai kaip fiziologinis faktas, kurį lengva suprasti neteisingai.

Ankstesniame esė teigiama, kad Šventajame Rašte Šėtono veikla vaizduojama kaip jėgos pastovumo, o ne intelekto vystymosi demonstravimas. Ši išvada turi dar vieną svarbią reikšmę.

Jei Šėtonas nėra intelektualinis sumanytojas, vedamas tuštybės, tuomet reikia iš naujo išnagrinėti ir vieną iš labiausiai žinomų idėjų, paveldėtų iš krikščioniškos folkloro: įsitikinimą, kad Šėtonas trokšta būti garbinamas taip pat, kaip garbinamas Dievas.

Viena iš labiausiai paplitusių prielaidų populiariojoje krikščionybėje yra ta, kad Šėtonas yra intelektuali būtybė, panaši į žmogaus protą, tik daug gudresnė ir blogesnė. Ištisos tradicijos buvo sukurtos remiantis šiuo įvaizdžiu. Žmonės kalba apie paktų sudarymą su Šėtonu, derybas su juo, jo pergudravimą ar dalyvavimą proto mūšyje. Literatūra, folkloras ir šiuolaikinė kultūra sustiprino šį vaizdą, kol daugeliui tikinčiųjų jis tapo beveik savaime suprantamas.

Vis dėlto, kai grįžtame prie paties Šventojo Rašto, pradeda ryškėti kitoks vaizdas.

Kiekvienas praktinis požiūris turi prasidėti nuo pamato. Jei pamatas neteisingas, viskas, kas ant jo pastatyta, galiausiai sugrius. Visas mano supratimas apie demonus remiasi vienu principu, kuris iš pradžių gali skambėti keistai, galbūt net įžeidžiančiai:

Demonų kančios problema pirmiausia priklauso egzorcistui.

Ankstesniuose dviejuose straipsniuose teigiau, kad „Parabolė apie turtingą kvailį“ dažnai suprantama klaidingai.

Pirma, ši istorija nėra vien apie turtus. Ji prasideda nuo ginčo dėl paveldėjimo ir atskleidžia, kokia kvailystė yra kaupti turtus, tinkamai neatsižvelgiant į mirtingumą ir paveldėjimą. Turtuolis išsprendžia sandėliavimo problemą, tačiau ignoruoja paveldėjimo problemą.

Antra, žinomi žodžiai:

„Tu kvailys!“

Yra paprastas, bet reiklus atspirties taškas: mes iš tikrųjų nežinome, kas yra demonai jokia mechanistine prasme. Šventasis Raštas patvirtina jų realumą, tačiau nepateikia techninio „mikroskopo“ jų prigimčiai. Bandymai kurti išsamias teorijas iš susidūrimų linkę grįžti prie savęs, sustiprindami tai, kuo interpretatorius jau tiki. Jei taip yra, progresas prasideda ne nuo paaiškinimų dauginimo, o nuo jų išaiškinimo – atsisakant traktuoti demonų susidūrimus kaip naujų, objektyvių žinių apie pačius demonus šaltinį.

Jono evangelijoje yra savitas momentas, kai po to, kai Šėtonas įžengia į Judą, Jėzus sako Šėtonui: „Ką ketini daryti, daryk greitai.“ Šie žodžiai dažnai traktuojami kaip priėmimo ar neišvengiamybės gestas. Tačiau toks skaitymas nepaiso teiginio funkcinio pobūdžio. Jėzus neaprašo, kas įvyks. Jis įsikiša į tai, kaip tai įvyks.

Norėdami tai suprasti, turime pradėti nuo paprasto pastebėjimo: šėtono veiksmai, kaip jie pateikiami Šventajame Rašte, nėra chaotiški. Jie vyksta pagal procedūrą.

Gąsdinantis priešas ir pralaiminti strategija

Velnias nėra trivialus priešininkas. Jo nenugali nei vien sumanumas, nei moralinis savęs tobulinimas. Kai ištinka nelaimė – kai gyvenimas griūva taip, kaip atrodo tikslinga, daugiasluoksnė ir negailestinga – žmonės instinktyviai griebiasi to, kas atrodo teisingas atsakas: prašymo, pagrįsto teisumu.

Jie protestuoja. Jie ginčijasi. Jie apeliuoja.

Jie vienaip ar kitaip sako: man taip neturėtų nutikti.

Tačiau būtent čia ir prasideda klaida.