Atgaivinkime Karalystę, apie kurią skelbė Jėzus, ir atsisakykime paveldėtos religijos
1. Mes atsisakome tikėjimo, kad trauma yra išgelbėjimo valiuta.
Mes atmetame idėją, kad kančia, kraujas ir agonija yra tai, kas daro malonę tikra.
Mes atsisakome priimti sampratą, kad Dievui reikia smurto, norint įrodyti savo meilę.
Mes neigiam, kad žmogaus siela turi būti išgąsdinta, sutraiškyta ar apimta kaltės jausmo, norint gauti gailestingumą.
Krikščionybė nėra traumos ryšys.
Tai yra santykiai.
Dievas mūsų nesužeidžia, kad mus laimėtų.
Dievas mūsų nesužeidžia, kad mus padarytų šventais.
Dievas mūsų pasitikėjimo neperka krauju.
Malonė nėra emocinis šantažas.
Mes skelbiame, kad dieviškoji meilė nepriklauso nuo kančios –
nei mūsų, nei Jo.
2. Mes atsisakome priimti kaltę kaip dvasinės tapatybės pagrindą.
Kaltė nėra sakramentas.
Neapykanta sau nėra nuolankumas.
Gėda nėra atgaila.
Mes atmetame tokį dvasingumą, kuriame tikintysis amžinai žvelgia į savo netinkamumą,
tarsi Dievo gailestingumas būtų teismo salės sandėris, o ne šeimos priklausomybė.
Tavo vertė nematuojama tuo, kaip giliai verki dėl savo trūkumų.
Tavo tapatybė nėra pagrįsta traumos prisiminimu – nei tavo, nei Kristaus.
Mes skelbiame, kad tikrasis atgailavimas yra tiesiog sugrįžimas namo,
o ne savęs baudimas pakeliui.
3. Mes atsisakome kančios kaip dvasinės dorybės šlovinimo.
Kančia yra reali.
Kančia yra tragiška.
Kančia gali sukelti užuojautą.
Bet kančia nėra šventa savaime.
Mes atmetame idėją, kad randai yra dvasiniai medaliai.
Mes atmetame teologiją, kuri sako, kad išgelbėjimas reikalauja, jog mes „įrodytume“ savo nuoširdumą per skausmą.
Mes atmetame kankinio sindromą, kuris tapatina kančią su ištikimybe.
Jėzus pasakė:
„Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“
Tačiau šimtmečius krikščionybė pavertė auką savo manija.
Mes skelbiame, kad Dievo Karalystė nėra pastatyta ant skausmo ištvermės
, bet ant dieviškojo dosnumo gausos.
4. Mes skelbiame, kad prisikėlimas yra išlaisvinimas, o ne kompensacija.
Prisikėlimas nėra trauma, paversta šlove.
Tai trauma, tapusi nereikšminga.
Tai ne randai, garbinami per amžius.
Tai nauja kūrinija be randų.
Tai nėra sužeistas žmogus, iššliaužiantis iš kapo.
Tai mylimas Sūnus, perkeliamas į gyvenimą, kurio nepalietė mirtis.
Mes skelbiame, kad prisikėlimas yra Dievo suverenus veiksmas, išlaisvinantis mus
iš visos kančios, kaltės, nykimo ir baimės priežastinio grandinės.
Krikščionybė be traumos neneigia kryžiaus –
ji neigia, kad kryžius apibrėžia Prisikėlusįjį.
5. Mes atgauname Jėzaus mokymą: Karalystė priklauso vaikams.
Vaikai neuždirba.
Vaikai nenusipelno.
Vaikai nesididžiuoja patirtomis žaizdomis.
Vaikai nesukuria tapatybės iš traumos.
Vaikai gauna per pasitikėjimą.
Vaikai myli, nes yra mylimi.
Vaikai priklauso, nes yra laikomi.
Mes skelbiame, kad tikėjimas nėra stojiškas ištvermės ar herojiškos kančios,
bet vaikiškas pasitikėjimas geru Tėvu.
Mes atmetame suaugusiųjų dvasingumą, kuris šlovina kovą.
Mes patvirtiname vaikišką dvasingumą, kuris džiaugiasi tuo, kad yra mylimas.
6. Mes skelbiame, kad malonė yra nesąlyginė, neužtarnauta ir netrauminė.
Malonė nėra pirkimas.
Malonė nėra pakaitinis mušimas.
Malonė nėra teisminis sandoris, sudarytas dangaus smurtu.
Malonė yra Dievo laisvai duodama dovana, nes Jis yra laisvas.
Malonė nepriklauso nuo:
- žaizdų,
- baudų,
- mokėjimų,
- bausmių,
- ar įrodymų.
Malonė nėra „maitinama krauju“.
Malonė yra Dievo maitinama.
Mes skelbiame, kad malonė teka iš Dievo širdies, o ne iš Dievo mėlynių.
7. Mes atmetame mitą apie Dievą, kurio meilė reikalauja nuolatinės kankinimo atminties.
Mes nesame išgelbėti amžinai žiūrėdami į Kristaus kančią.
Mums nereikia Jėzaus amžinų randų, kad liktume dėkingi.
Mums nereikia skausmo muziejaus Danguje, kad primintų mums mylėti Dievą.
Mums nereikia traumuoto Gelbėtojo, kad jaustumėmės atleisti.
Tikrojoje Dangaus Karalystėje
niekas neturi randų – nes niekam jų nereikia.
Dėkingumas kyla iš džiaugsmo, o ne iš kaltės.
Priklausomybė kyla iš meilės, o ne iš baimės.
Mes skelbiame, kad Jėzus nevaldo iš žaizdos.
Jis valdo iš atkurto vientisumo, jaunystės ir dieviškosios šviesos vietos.
8. Siūlome naują soteriologiją: Dieviškojo dosnumo soteriologiją.
Ten, kur Vakarai sukūrė traumos soteriologiją,
mes kuriame dovanossoteriologiją.
Ten, kur Vakarai sukūrė aukos soteriologiją,
mes kuriame gausossoteriologiją.
Ten, kur Vakarai sukūrė kaltės soteriologiją,
mes kuriame įvaikinimosoteriologiją.
Ten, kur Vakarai sukūrė randų soteriologiją,
mes kuriame gydymosoteriologiją.
Ten, kur Vakarai sukūrė užtarnautos teisumo soteriologiją,
mes kuriame paveldėtos priklausomybėssoteriologiją.
9. Perkelimo modelis tampa šio transformavimo simboliu.
Jis skelbia:
- Dievas duoda gyvybę ten, kur Jis nori, o ne ten, kur įvyksta trauma.
- Jėzus prisikelia laisvėje, o ne kančios tęsimyje.
- Prisikėlimas nėra fizinis išbrendimas iš žiaurumo,
bet dieviškas atkūrimas iš naujo egzistencijos taško. - Mirtis nėra „nugalima ištverme“,
bet atmetama suverenumu. - Tuščias kapas nėra agonijos teatras,
bet įrodymas, kad Dievui nereikia traumos, kad sukurtų naują gyvenimą.
Perkelimo modelis yra teologinė netravminio krikščionybėsikona.
10. Mes įsivaizduojame netrauminę Bažnyčią:
Bažnyčią, kurioje:
- Vaikai neauga emociškai sužaloti išgelbėjimo istorijų.
- Suaugusieji neapibrėžia savęs kaltės ar žaizdų.
- Dievas nėra bijomas kaip teisėjas, bet garbinamas kaip Tėvas.
- Šventumas matuojamas džiaugsmu, o ne kančia.
- Prisikėlimas švenčiamas kaip nauja gyvybė, o ne potrauminis ištvermės išbandymas.
- Karalystė pripažįstama kaip vaikiška saugumo ir džiaugsmo patirtis.
- Žmonėms nebereikia kančios, kad jaustųsi dvasingi.
Bažnyčia, kurioje:
Malonė nėra atlygis sužeistiesiems—
bet mylimųjų paveldėjimas.
NETRAUMATINĖ KRIKŠČIONIŠKA DEKLARACIJA
Mes patvirtiname:
Dievas yra meilė.
Dievas duoda laisvai.
Dievas gydo.
Dievas atkuria.
Dievas išlaisvina.
Dievas perkelia.
Dievas prikelia.
Dievas brangina.
Dievas netraumuoja.
Mes renkamės:
Tikėjimą be baimės.
Malonę be kaltės.
Meilę be smurto.
Išgelbėjimą be randų.
Prisikėlimą be traumos.
Krikščionybę be priklausomybės nuo kančios.
Karalystę be mirties prisiminimo.
Tai yra krikščionybė, kurios mokė Jėzus.
Tai yra krikščionybė, kuri išlaisvina.
Tai yra krikščionybė, kurios pasaulis niekada iki galo nematė.