- Kūrinijoje nėra skyrybų: santuoka simbolizuoja nesulaužomą Dievo ir žmonijos sandorą.
- Mozės skyrybų nuolaida yra tragiška malonė kietaširdžiams, siekiant užkirsti kelią dar blogesnėms blogybėms, tokioms kaip žmogžudystė ar žiaurus smurtas.
- „Geri žmonės“ netinkamai pasisavina šią nuolaidą, laikydami įstatymą, skirtą potencialiems žudikams, garbinga namų ūkio tvarkymo priemone.
- Jėzus ant Kalno susigrąžina pirminį tikslą: skyrybos skirtos dideliam kietumui, o ne saviteisiems. Jas taikydamas, besiskiriantysis priverčia kitus suklysti svetimauti – kaltę, kuri yra sunkesnė, nei jie mato.
- Korano trigubą skyrybų taisyklę (kristocentriniu požiūriu) galima interpretuoti kaip konkrečią tos pačios logikos formą:
ji apsaugo pažeidžiamą sutuoktinį nuo manipuliavimo ir nesibaigiančių ciklų;
ji pririša besiskiriantįjį prie savo poelgio pasekmių;
ir jei jis kada nors sieks susitaikymo, jis turės susitaikyti su ta pačia stigma, kurią jis pats primetė kitiems, prarasdamas bet kokį moralinį pranašumą ir patirdamas pažeminimą, kuris gali tapti nuolankumu. - Taigi, skyrybų įstatymus visame Šventajame Rašte galima interpretuoti kaip Dievo negailestingą kovą su saviteisumu ir Jo „mažutėlių“ (pažeidžiamų sutuoktinių) apsaugą, net teisines struktūras paverčiant gailestingumo įrankiais per pažeminimą ir atgailą.