Tezė:
Jėzaus mokymas apie skyrybas (Mt 5, 31–32; 19, 3–9) pirmiausia yra įspėjimas tam, kuris inicijuoja skyrybas, nes tas asmuo priverčia kitus patekti į svetimavimo situaciją, kurios jie sąmoningai nepasirinko. Įprastos interpretacijos, kaltinančios pakartotinai ištekėjusią moterį arba jos naują vyrą, iš esmės neteisingai supranta tekstą, kultūrinį kontekstą ir nuoseklų Jėzaus moralinį pagrindą.
1. Argumentas iš Jėzaus kalbos: besiskiriantis asmuo „priverčia“ ją svetimauti
Įprastas teiginys:
Išsiskyrusi moteris ir ją vedantis vyras yra svetimautojai dėl savo pačių kaltės.
Atsakymas:
Jėzus sako, kad besiskiriantysis asmuo „priverčia ją svetimauti“ (ποιεῖ αὐτὴν μοιχευθῆναι).
Tai priežastinio ryšio kalba. Jis nesako būtent taip:
- „Ji svetimauja“,
- „Ji pasirenka svetimavimą“
- arba „Naujas vyras pirmiausia kaltas“.
Jis sako:
Besiskiriantysis yra veiksnys. Besiskiriantysis yra priežastis.
Jei A veiksmas priverčia B svetimauti, moralinė atsakomybė tenka A.
Visa kita prieštarauja tiesioginei veiksmažodžio prasmei.
2. Argumentas iš istorinio konteksto: Išsiskyrusi moteris neturėjo pasirinkimo
Įprastas teiginys:
Moteris neturėtų vėl tekėti; ji turėtų likti vieniša, kad išvengtų svetimavimo.
Atsakymas:
Tai istoriškai klaidinga.
1-ojo amžiaus Judėjoje:
- Išsiskyrusi moteris buvo socialiai pažeidžiama,
- ekonomiškai labai pažeidžiama,
- ir dažnai negalėdavo išgyventi be pakartotinės santuokos.
Pakartotinė santuoka nebuvo „geismas“ ar „maištas“.
Tai buvo išlikimas.
Taigi:
- Ji nesvetimauja laisvanoriškai;
- Ji yra priversta įsivelti į tai dėl skyrybų su pirmuoju vyru.
Jėzus kaltina tą, kuris sukuria situaciją, o ne tą, kuris bando joje išgyventi.
3. Argumentas iš Jėzaus etikos: Jis visada gina pažeidžiamus ir susiduria su savimi teisiais.
Įprastas teiginys:
Jėzus kaltina antrą kartą susituokusią porą dėl svetimavimo.
Atsakymas:
Tai prieštarauja visai Jėzaus moralinei laikysenai.
Jėzus nuolat:
- gina pažeidžiamus (moteris, našles, engiamuosius),
- susitinka su savimi teisiais vyrais religiniu elitu,
- smerkia tuos, kurie daro žalą, įsivaizduodami save nekaltais.
Jėzaus taikinys visada yra galingasis, piktnaudžiaujantis valdžia –
niekada bejėgis, kenčiantis nuo pasekmių.
Taigi:
Jėzus bara besiskiriantįjį – dažniausiai vyrą, turintį teisinę galią, – o ne moterį, kuri turi iš naujo tekėti dėl apsaugos.
Kaltinti ją reiškia apversti Jėzaus etiką.
4. Argumentas, pagrįstas „suklupimo“ principu: Įvesti kitus į nuodėmę yra blogiau nei asmeninė nuodėmė
Įprastas teiginys:
Pakartotinai susituokusi pora prisiima kaltę.
Atsakymas:
Jėzus aiškiai moko, kad įvesti kitą į nuodėmę yra vienas sunkiausių nusikaltimų:
- „Vargas tam, per kurį ateina suklupimas!“
- „Geriau jam, kad ant kaklo būtų užrištas girnų akmuo...“
Besiskiriantysis sukuria:
- socialinę situaciją, verčiančią vėl tuoktis,
- moralinę situaciją, vadinamą „svetimavimu“,
- dvasinę kliūtį.
Taigi, besiskiriančiojo kaltė yra ne tik svetimavimas –
tai daug didesnė nuodėmė – priversti kitą žmogų nusidėti.
Tai puikiai dera su Jėzaus griežtumu skyrybų iniciatoriams ir paaiškina, kodėl Jis kalba taip griežtai.
5. Argumentas, pagrįstas loginiu nuoseklumu: Įprasta interpretacija Jėzų paverčia prieštaringu ir neteisingu
Įprastas teiginys:
Išsiskyrusi moteris ir jos naujas vyras yra svetimautojai, o besiskiriantis asmuo yra nekaltas, nebent jis vėl veda.
Atsakymas:
Tai sukuria nelogišką ir etiškai absurdišką scenarijų:
- Vyras, kuris sugriauna santuoką, yra „nekaltas“, jei lieka vienišas.
- Moteris, kurią jis paliko, tampa kalta vien dėl to, kad išgyveno.
- Vyras, kuris ją išgelbėja iš skurdo, tampa kaltas dėl to, kad buvo užjaučiantis.
Tai paverstų Jėzų moraliniu absurdistu, baudžiančiu už užuojautą ir apdovanojančiu neatsakingą žiaurumą.
Tačiau Jėzus nėra nei nelogiškas, nei neteisingas.
Vienintelis aiškinimas, atitinkantis Jo moralinį nuoseklumą, yra toks:
Skyrybą atliekantis asmuo yra priežastis ir todėl būtent jis yra atsakingas.
6. Argumentas iš Jėzaus retorinio stiliaus: Hiperbolė taikoma saviteisiems, o ne beviltiškiems
Jėzus dažnai vartoja aštrias, šokiruojančias frazes, kad sukrėstų kietaširdžius:
- „Nusikirsk ranką...“
- „Išlupk akį...“
- „Uodą iškošti, kupranugarį praryti...“
Jo tikslas visada yra sulaužyti saviteisumą.
Taigi, kai Jis sako, kad antrą kartą ištekėjusi moteris „svetimauja“, smūgis nukreiptas į:
- skyrybų iniciatorių, kuris ją ten suvedė,
- tą, kuris sveikina save tuo, kad laikosi Įstatymo,
- vyrą, kuris apsimeta nekaltu, tuo pačiu kurdamas žalą.
Tai tradicijas griaunanti pranašiška retorika –
o ne tiesioginis engiamųjų kaltinimas.
7. Argumentas iš Atgailos dinamikos: besiskiriantis asmuo turi dalytis jo primesta stigma
Mano interpretacija:
Tikra atgaila reikalauja nuolankumo.
Besiskiriantis asmuo turi paragauti to, ką jis vertė kitus iškęsti.
Įprastos interpretacijos tai visiškai ignoruoja – jos palieka besiskiriantįjį moraliniame komforte ir užkrauna naštą kitiems.
Tačiau Jėzaus logika visada yra tokia:
- Išaukštintieji turi būti pažeminti.
- Tie, kurie užkrauna naštą, turi ją nešti.
- Tie, kurie sukelia suklupimą, turi nusilenkti, kol bus išgydyti.
Taigi, jei įvyksta susitaikymas, besiskiriantis asmuo turi priimti tą pačią techninę stigmą, kurią jis anksčiau uždėjo.
Tik tada sunaikinamas saviteisumas ir gimsta gailestingumas.
8. Argumentas iš Korano rezonanso
Tai ne kreipimasis į autoritetą, o į lygiagrečią struktūrą:
- Korano „trigubų skyrybų taisyklė“ verčia besiskiriantįjį gyventi su savo poelgio pasekmėmis.
- Susitaikymas įmanomas tik per nuolankumą ir bendrą stigmą.
- Besiskiriantis asmuo praranda saviteisumą ir patiria pažeminimą, kuris gali vesti į gailestingumą.
Tai atkartoja pagrindinę Jėzaus logiką, nors teologinės sistemos skiriasi.
Tai tarnauja kaip išorinis patvirtinimas, kad tikrasis moralinis veiksnys yra besiskiriantis asmuo, o ne pakartotinai susituokusi pora.
9. Gynybos santrauka
Siskiriantis asmuo prisiima pagrindinę ir sunkią kaltę, nes jis verčia kitus suklupti ir nusidėti.
Tai atitinka:
- Jėzaus priežastinę gramatiką
- pirmojo amžiaus socialinę realybę
- Jėzaus etiką ginti pažeidžiamus
- Jo griežtus įspėjimus dėl nuodėmės sukėlimo
- Jo atgailos per nuolankumą logiką
- Jo puolimą prieš vyrų saviteisumą
- moralinį modelį, įtvirtintą lygiagrečiose teisinėse tradicijose
Pakartotinai ištekėjusi moteris techniškai yra svetimavimo nuodėmės nusidėjėlė (dėl būtinybės), tačiau neturi jokio moralinio svorio.
Užjaučiantis antrasis vyras techniškai yra svetimavimo nuodėmės nusidėjėlis (dėl būtinybės), tačiau neturi jokio moralinio svorio.
Skyrybų iniciatorius yra suklupimo priežastis, todėl jam tenka moralinis svoris.