Visose Evangelijose Jėzaus mokymas nuosekliai remiasi dviem moraliniais ir dvasiniais instinktais: gilus užuojautos jausmas tiems, kurie nusikalsta, ir nepertraukiamas paslėptos savarankiškos teisybės, kuri sielą ardo kur kas smarkiau nei bet kokios išorinės nuodėmės, demaskavimas. Šios dvi gijos atsispindi Jo susitikimuose su mokesčių rinkėjais, fariziejais, moterimi, pagauta neištikimybės akto metu, palaidūno vyresniuoju broliu, mokinių ginčuose dėl didybės, taip pat Jo griežtuose, tačiau švelniuose mokymuose Kalno pamoksle. Kai Jėzus kalba apie geismą, neištikimybę ar skyrybas, Jo tonas ir vidinė logika staiga nepasikeičia į griežtą legalizmą ar šaltą pasmerkimą. Vietoj to Jis toliau veikia toje pačioje sielovadinėje sistemoje: įspėja nusidėjėlius apie tikrus dvasinius nuostolius, kuriuos jie rizikuoja patirti, ir atskleidžia, kaip tie, kurie didžiuojasi savo moraliniu „teisingumu“, gali atsiskirti nuo Dievo net tada, kai įsivaizduoja esą teisūs.
Tai tampa ypač aišku, kai žiūrime į neištikimybę ir skyrybų posakius per senovės supratimą apie neištikimybę kaip katastrofišką savo ateities nukreipimą klaidinga linkme. Jėzaus laikų pasaulėžiūroje – kaip aprašiau kitame pasakojime – sperma simbolizavo vyro reprodukcinį tęstinumą. Piktnaudžiauti juo reiškė ne tik pažeisti taisyklę, bet ir švaistyti savo pačių palaiminimą, „iššlapinti“ pačią savo gyvenimo ir ateities sėklą. Kai Jėzus kalba apie neištikimybę ne kaip apie teisinį faktą, bet kaip apie kažką, kas gimsta „širdyje“, Jis įspėja pažeidėjus ne iš pykčio, bet iš nuoširdžios rūpesties: jūs darote sau gilesnę žalą, nei manote. Jūs švaistote tai, kas brangu, ne tik biologine, bet ir dvasine prasme. Ši metafora natūraliai taikoma ir moterims, ne dėl anatomijos, bet dėl to, ko Jėzus nuolat moko: egzistuoja dvasinis palikuonis, žmogaus gyvenimo tęstinumas Dieve, kurį gali pažeisti širdies neištikimybė dar gerokai prieš įvykstant bet kokiam išoriniam veiksmui. Čia Jėzus neprižiūri žmonių; Jis juos saugo.
Tuo pačiu metu Jėzaus mokymas apie skyrybas atskleidžia kitą Jo moralinės vizijos pusę: savarankišką moralinės autoriteto iliuziją. Jo laikais kai kurie vyrai tikėjo, kad turi teisę atleisti žmoną beveik dėl bet kokios priežasties, ir – kas dar pavojingiau – įsivaizdavo esą nekalti tai darydami. Jie tikėjo, kad gali „atsiskirti“ arba „atsiriboti“ nuo kito asmens sandoros sąjungos be jokių pasekmių sau. Tačiau Jėzus jų logiką apverčia aukštyn kojomis: Niekas, kas lengvabūdiškai atstumia kitą, lieka dvasiškai nesugadintas. Tas, kuris mano, kad „skyrybų“ su kitu, iš tiesų skyrybų su savimi – atskiria save nuo gailestingojo Dievo bendrystės, nutraukia ryšį su pačiu sandoros ištikimybės šaltiniu. Tai yra gilesnis apvertimas, kurį Jėzus nuolat atlieka: tas, kuris laiko save teisusiu, pasirodo esąs pavojuje; tas, kuris laiko save teisėju, tampa teisiamuoju; tas, kuris mano, kad saugo savo tyrumą, iš tikrųjų kelia pavojų savo ateičiai.
Todėl Jėzaus mokymai apie neištikimybę ir skyrybas toli gražu nėra sausas teisinis komentaras. Tai yra pastoracinės diagnozės. Jėzus neištikimojo nepasmerkia, bet įspėja jį kaip žmogų, stovintį ant uolos krašto su lobiu rankoje. O savimi pasitikintis vyras, manantis, kad gali nutraukti santuoką be dvasinių pasekmių, sužino, kad būtent jo paties širdis yra tai, kas išyra – jo bendrystė su Dievu, o ne vien santykiai su sutuoktine. Abu mokymai nurodo tą pačią kryptį: tikrasis pavojus slypi ne kitame žmoguje, o pačiame savyje; o tikrasis išgydymas glūdi ne kitų pasmerkime, o Dievo gailestingumo priėmime.
Šiuo požiūriu Jėzus nei iškelia moralę virš užuojautos, nei užuojautą virš moralės. Jis atskleidžia, kad moralinis nuopuolis kenkia nusidėjėliui – ne tam, kad jį sugėdintų, bet tam, kad jį atkurtų. Ir Jis atskleidžia, kad savarankiškumas kenkia teisėjui – ne tam, kad pažemintų išdidųjį, bet tam, kad jį išlaisvintų iš jo aklumo. Žvelgiant iš bendros perspektyvos, neištikimybė ir skyrybos tampa dviem tos pačios dvasinės tiesos išraiškomis: neištikimybė švaisto savo pačios ateitį, o savarankiškas teisimas atskiria žmogų nuo Dievo. Taigi Jėzaus mokymas yra nuoseklus, suderintas ir giliai rūpestingas – Jis niekada nepasmerkia vien dėl pasmerkimo, bet visada atskleidžia pavojų, kad sužeista siela galėtų saugiai sugrįžti pas gailestingąjį Dievą.