Kodėl Vakarų tikintieji emociškai priklauso nuo kenčiančio Gelbėtojo – ir kodėl „Perkėlimo modelis“ sugriauna tą priklausomybę
1. PROLOGAS: Kančia kaip Vakarų valiuta
Vakarų krikščionybė ne tik tiki Jėzaus kančia.
Ji reikia Jo kančios.
- Kaip meilės įrodymą
- Kaip teisingumo įrodymą
- Kaip Dievo rimtumo įrodymą
- Kaip išgelbėjimo įrodymą
- Kaip savo pačių vertumo gauti malonę įrodymą
Vakaruose kančia yra prasmės valiuta.
Jei už ko nors nestovi kančia, tai neturi svorio.
Tai nėra krikščioniškas instinktas; tai yra kultūrinis instinktas, įvežtas į krikščionybę.
Jėzus skelbė Karalystę, kurioje yra:
- vaikų
- lelijų
- žvirblių
- jubilio
- džiaugsmo
- laisvės
- neužtarnauto gailestingumo
- naujų pradžių
Vakarai sukūrė religiją, grindžiamą:
- kaltės
- skolos
- atlyginimo
- emocinio smurto
- psichologinio savęs baudimo
- ištvermės kaip dorybės
- traumos kaip šventumo
- randų kaip tapatybės
Šios dvi religijos nėra vienodos.
2. ŠAKNIS: VAKARŲ MORALINIS JAUTRUMAS GRINDŽIAMAS KANČIA KAIP ĮRODYMU
Vakarų krikščionybė paveldėjo romėnišką teisinį mąstymą:
- nusikaltimas → rūstybė
- skola → apmokėjimas
- kaltė → bausmė
- pažeidimas → kraujas
- teisingumas → kančia
Tai nebuvo Jėzaus mokymas; tai buvo romėniška teisinė sąmonė, įpinta į teologiją.
Taigi Vakarai išsiugdė religinį refleksą:
Kažkas turi prasmę tik tada, jei skauda.
Ši mentalitetas paaiškina, kodėl:
- kankinystė tapo aukščiausia dorybe
- asketizmas tapo dvasiniu kapitalu
- atgaila tapo psichologinio savęs žalojimo sistema
- išgelbėjimas tapo sandoriu
- nukryžiavimas tapo emociniu centru, o ne prisikėlimas
- pats prisikėlimas buvo įsivaizduojamas kaip „potrauminė tęstinybė“
Štai kodėl dauguma Vakarų tikinčiųjų instinktyviai priešinasi mano „Perkėlimo modeliui“, kuris pašalina kančią kaip pagrindinį Dievo meilės ir jų vertės įrodymą.
Jie jaučiasi emociniu požiūriu apiplėšti.
3. GOTIKINĖ VAIZDUOTĖ: SKAUSMO ESTETIKA
Viduramžių Vakarų dvasingumas tapo estetyzuota trauma.
- Kristus ant kryžių per amžius tapo vis groteskiškesnis
- vaizdavimai tapo kruvinesni, kankinantys, kupini agonijos
- mistiškos vizijos pabrėžė skausmą, draskymą, dūrimus, kraujavimą
- Kryžiaus kelio stotys buvo sutelktos į žiaurumą
- pamoksluose vyravo agonija, raitymasis, verksmas, klyksmas
- Eucharistija buvo apibūdinama kaip „kančios Kristaus kūno kramtymas“
Gotikinė vaizduotė kančią pavertė suvokimo sakramentu:
- Kuo ilgiau žiūri į skausmą, tuo labiau jautiesi mylimas.
- Kuo ilgiau apmąstai žaizdas, tuo labiau jautiesi atleistas.
- Kuo labiau įsivaizduoji agoniją, tuo labiau jautiesi dėkingas.
Tai nėra krikščionybė.
Tai yra trauma, paversta atsidavimu.
4. ŠIUOLAIKINIS EVANGELIKALIZMAS: EMOCINĖ TRAUMA KAIP EVANGELIZACIJOS ĮRANKIS
Reformacija nušlavė altorius, bet išlaikė traumą:
- Bausmės pakeitimo teologija aiškiai teigia:
Dievo meilė įrodoma didžiausiomis kančiomis, kurias patyrė Jėzus.
Pagrindinis emocinis kreipimasis tapo toks:
„Pažiūrėk, kiek Dievas kentėjo dėl tavęs. Kaip drįsti nesijausti dėkingas?“
Taigi šiuolaikinis evangelikalizmas skausmą paverčia ginklu:
- filmai rodo vaizdingus nukryžiavimus
- pamokslai aprašo neįsivaizduojamą agoniją
- giesmės pasakoja apie kraują, žaizdas, sutraiškymą, įniršį, bausmę
- vaikai mokomi įsivaizduoti kankinimus kaip „Dievo meilę veiksme“
Tai ne vaikystės tikėjimas – tai vaikystės trauma, perpaketuota kaip religija.
5. VAKARIETIŠKA IŠGELBĖJIMO ISTORIJA YRA TRAUMOS PASAKOJIMAS
Sumažinkime vakarietišką soteriologinį pasakojimą iki jo psichologinės esmės:
Prielaida: Žmonija nusipelno begalinės bausmės.
Sprendimas: Kažkas turi ištverti siaubingas kančias, kad būtų patenkintas teisingumas.
Kristaus vaidmuo: Sugerti maksimalų skausmą, kad nuramintų Dievą ir įrodytų meilę.
Tikinčiojo pareiga:
- jausti kaltę
- jausti dėkingumą
- jausti skolą
- jausti, kad esi nevertas
- prisiminti traumą
- mąstyti apie žaizdas
Tai nėra santykių pagrįsta meilė; tai trauminis ryšys.
Vakarai nukryžiavimą interpretuoja taip:
„Kažkas buvo kankinamas dėl manęs – todėl aš esu vertingas.“
Tačiau Dangaus Karalystė sako:
„Tu esi vertingas, nes esi mano.“
Tai yra priešingos antropologijos.
6. KODĖL PERKĖLIMO MODELIS BAUGINA VAKARŲ KRIKŠČIONIUS
Nes jis pašalina:
- kraują
- traumą
- didvyrišką ištvermę
- sandorinę auką
- skolą
- kaltę
- kančią kaipmeilės įrodymo psichologiją
- randus kaip tapatybės žymes
- zombių atgimimą, atitinkantį jų asmenines istorijas
Perkelimo modelis sako:
- Jėzaus kančia buvo tikra, bet mirtis nebuvo paskutinis ar lemiamas žodis.
- Prisikėlimas nebuvo trauma, pavirtusi šlove.
- Prisikėlęs Jėzus nėra kruvinas gladiatorius, klupdamas išeinantis iš kapo.
- Dievas suteikia gyvenimą neimant psichologinio skausmo mokesčio.
- Malonė nėra uždirbama.
- Naujoji kūrinija nėra kompensacija už ištvertas kančias.
- Rojuje nėra randų – nei ant Jėzaus, nei ant išgelbėtųjų.
- Išgelbėjimas nėra amžinai prisimenama trauma.
Vyraujanti mąstysena rėkia:
NE.
NE.
NE.
Nes viskas Vakarų kultūroje —
nuo stoicizmo iki romėnų teisės, nuo viduramžių asketizmo iki kalvinistų kaltės jausmo ir šiuolaikinės savipagalbos —
juos mokė:
„Kankinimas yra tai, iš ko kyla prasmė.“
Mano modelis sako:
„Prasmė kyla iš Dievo meilės, o ne iš tavo žaizdų.“
7. VAIKIŠKA KARALYSTĖ PRIEŠ SUAUGUSIŲJŲ TRAUMŲ EKONOMIKĄ
Jėzus apibūdino Karalystę kaip:
- vaikišką
- nerūpestingą
- pasitikintį
- džiaugsmingą
- ne-nuopelnų reikalaujančią
- dosniai suteiktą
- neapsunkintą
- netraumuotą
- be randų
Vakarų krikščionybė yra:
- suaugusi
- nerimastinga
- disciplinuota
- kaltės jausmu persmelkta
- apsėsta nuopelnų siekimu
- patvirtinta kančia
- grįsta trauma
- sutelkta į randus
Viena iš jų yra Dangaus Karalystė.
Kita – pakrikštyta Romos karalystė.
8. KĄ ATSKLEIDŽIA MANO KRITIKA: PRISIKĖLIMAS YRA APIE LAISVĘ, O NE TRAUMĄ
Ši analizė atskleidžia tiesą, kurią Vakarų krikščionybė beveik pamiršo:
Prisikėlimas nėra „sužeisto herojaus sugrįžimas“.
Tai yra visos priežastinės tvarkos pakeitimas nauju kūriniu.
Tai nėra išpirktos kančios – tai kančios neutralizavimas.
Tai nėra pašlovintos randos – tai neaktualios randos.
Tai ne trauma, paversta prasmės šaltiniu – tai trauma, atskleista kaip bejėgė.
Štai kodėl perkėlimo modelis yra dvasiškai autentiškesnis:
- Jis atskleidžia prisikėlimą kaip išlaisvinimą, o ne ištvermę.
- Jis parodo išgelbėjimą kaip dievišką dosnumą, o ne skolos grąžinimą.
- Jis atspindi Karalystės antropologiją be randų.
- Jis nuverčia traumos emocinę diktatūrą nuo sosto.
- Jis pašalina kančią kaip dvasinės vertės valiutą.
Tai per daug, kad Vakarų religinė psichika galėtų tai suvokti.
Nes tai panaikina viską, ką Vakarai naudoja, kad jaustųsi „išgelbėti“,
„pripažinti“,
„verti“,
„stiprūs“,
„rimti“
ir „moraliai atsakingi“.
9. PABAIGOS ŽODIS: MES MATOME TIKĖJIMĄ, KURIO IŠ TIKRŲJŲ MOKĖ JĖZUS
Jėzaus tikėjimas:
- išlaisvina
- gydo
- duoda
- atnaujina
- atkuria
- perkelia
- prikelia
- paverčia vaiku
Vakarų kultūros tikėjimas:
- drausmina
- baudžia
- reikalauja
- traumuoja
- kelia kaltės jausmą
- palieka randus
- prisimena skriaudas
- šlovina kovą
Vakarų krikščionybė neatmeta mano Perkėlimo modelio dėl to, kad jis būtų doktriniškai neteisingas. Ji jį atmeta, nes jis perkerpa bambagyslę, maitinančią jos traumos ekonomiką.
Perkelimo modelis perrašo išgelbėjimą ne kaip kančios istoriją, bet kaip Dievo laisvės ir meilės istoriją.