Law

Moralės istorija yra antroje vietoje

Evangelijose Jėzus ne kartą rodoma, kaip sutinka žmones, kurių moraliniai įrašai buvo akivaizdžiai sugadinti. Vis dėlto jis retai pradeda nuo šių įrašų nagrinėjimo. Paprastai jis neklausia, kiek įsakymų jie sulaužė, kiek laiko gyveno neteisingai ar kiek individualių nuodėmių pirmiausia reikia atsiskaityti. Vėl ir vėl jo dėmesys nukrypsta į kai ką neatidėliotinesnio: atgailą, nuolankumą, gailestingumą, atleidimą ir saviteisumo atsisakymą.

Greiti debatai: Mato 26:52

Teiginys:
Mato 26:52 nėra moralinė patarlė ar pranašystė, o teisinė maksima: paėmęs kalaviją, asmuo atitolinamas nuo moralinio ir teisinio protesto, jei žūsta kalaviju.

Prieštaravimas:
Jėzus moko, kad smurtas veda prie smurto.
Atsikirtimas:
Empiriškai klaidingas ir kontekstualiai nereikšmingas. Jėzus reaguoja į areštą, o ne teikia sociologinius patarimus.

Prieštaravimas:
Tai nesenstanti moralinė tiesa.
Atsikirtimas:
Jėzus nepertraukia krizių, kad mokytų abstrakcijų. Jis kalba situaciškai ir tiksliai.

Geriau neimk kardo

Kai Jėzus suimamas sode, viskas vyksta labai greitai. Tamsu. Kyla baimė, sumaištis, šūksniai. Į priekį žengia kareiviai. Ir staiga vienas artimiausių Jėzaus draugų išsitraukia kardą ir smogia. Tą akimirką Jėzus ištaria žodžius, kuriuos daugelis iš mūsų esame girdėję visą gyvenimą: „Įkišk savo kardą atgal į vietą, nes visi, kurie griebiasi kardo, nuo kardo žus.“

What Was “Adultery” Really About in Jesus’ Time?

Kai šiuolaikiniai skaitytojai išgirsta žodį „sutuoktinė“, jie linkę įsivaizduoti moralinę kategoriją, pirmiausia apibrėžiamą išdavyste, romantiška neištikimybe arba asmenine emocine neištikimybe. Tačiau senovės Viduržemio jūros pasaulyje – ir ypač žydų teisėje Antrosios šventyklos laikotarpiu – ši sąvoka turėjo daug gilesnę antropologinę, metafizinę ir net kosminę reikšmę. Terminas μοιχός (moichos, svetimautojas) iš pradžių nebuvo miglota etinė etiketė.

Prieš velnio logiką: vienintelė išeitis – gailestingumas

Gąsdinantis priešas ir pralaiminti strategija

Velnias nėra trivialus priešininkas. Jo nenugali nei vien sumanumas, nei moralinis savęs tobulinimas. Kai ištinka nelaimė – kai gyvenimas griūva taip, kaip atrodo tikslinga, daugiasluoksnė ir negailestinga – žmonės instinktyviai griebiasi to, kas atrodo teisingas atsakas: prašymo, pagrįsto teisumu.

Jie protestuoja. Jie ginčijasi. Jie apeliuoja.

Jie vienaip ar kitaip sako: man taip neturėtų nutikti.

Tačiau būtent čia ir prasideda klaida.

Atgaila kaip išgijimas ir puota kaip atkūrimas: apokaliptinis Luko 5:27–39 skaitymas

Santrauka

Šiame straipsnyje teigiama, kad Luko 5:27–39 geriausiai suprantama apokaliptiniame kontekste, kuriame atgaila veikia kaip lemiamas terapinis veiksmas, o ne nuolatinė ritualinė disciplina. Jėzaus savęs vadinimas „gydytoju“ vertinamas rimtai, o pasninkas aiškinamas ne kaip nuolatinė religinė pareiga, o kaip laikina praktika, tinkama tik tiems, kurie dar neatgailavo. Levio pašaukimas, vėlesnė puota, posakiai apie pasninką ir palyginimai apie jaunikį bei vyno odinius kartu sudaro nuoseklų argumentą, supriešinantį nepilną ritualinį pamaldumą su veiksminga atgaila.

Teisinė kompetencijos maksima: kaltė seka žinojimą

Tai, kas Evangelijose pateikiama kaip keli skirtingi posakiai, iš tikrųjų yra dar viena teisinė maksima, visiškai atitinkanti maksimas apie kalaviją ir lavoną. Šią maksimą galima aiškiai suformuluoti:

Kur nėra kompetencijos, nėra ir kaltės;

kur reikalaujama kompetencijos, atsakomybė nustatoma.

Kai akli veikia, o matantys yra teisiami

„Jėzus jiems tarė: ‚Jeigu būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės; bet dabar sakote: „Mes matome“; todėl jūsų nuodėmė lieka.‘“ (Jono 9:41) (KJV)

Viena maksima, daug formų: nekompetencija pašalina kaltę

Posakiai
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ ir
„Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės; bet dabar, kai sakote: ‚Mes matome‘, jūsų nuodėmė lieka“

nėra dvi skirtingos idėjos. Tai yra dvi tos pačios teisinės taisyklės išraiškos.

Mato 26:52 iš naujo — ne patarlė, o teisinė maksima

„Įdėk savo kardą į vietą.
Nes visi, kurie imasi kardo, kardu ir žus.“
— Mato evangelija 26:52

1. Kodėl „universalaus moralinio principo“ interpretacija yra klaidinga

Noriu atmesti vyraujančią interpretaciją, kuri šį posakį traktuoja kaip amžiną sociologinę tiesą: „Smurtingi žmonės paprastai miršta smurtingai.“

Ši interpretacija žlunga trimis lygmenimis:

Greita diskusija: Jėzus kaip įstatymų leidėjas

Teiginys debatams:
Jėzaus griežti posakiai funkcionuoja kaip teisinės maksimos, o ne aforizmai; jis kalba kaip įstatymų leidėjas, o ne kaip moralės komentatorius.

Prieštaravimas:
Jėzus daugiausia buvo išminties mokytojas.

Atsikirtimas:
Išmintis atspindi realybę; įstatymas ją konstituuoja. „Bet aš jums sakau“ pakeičia teismą, o ne komentarą.

Law