Žmonės visada norėjo tikėti, kad prasmė gali tiesiogiai paveikti realybę. Instinktyviai jaučiame, kad mūsų norai, žodžiai, požiūris ar vidinės būsenos kažkaip turi paveikti objektyvius mus supančius įvykius. Kai po pasigyrimo, prakeiksmo ar neapgalvoto troškimo nutinka kažkas tragiško, mes iš karto susiejame abu. Įsivaizduojame, kad patį įvykį moraliai suformavo tai, kas buvo prieš jį. Vis dėlto šis instinktas, kad ir koks galingas jis būtų, remiasi gilia painiava.