God

Dievo pedagoginis vaidmuo apreiškime

Kiekviena teologija turi atsakyti į esminį klausimą: kai Šventajame Rašte sakoma: „Dievas tarė“, kieno balsą mes iš tikrųjų girdime? Ar tai Tėvas, kalbantis tiesiogiai? Ar tai Sūnus? O gal pats apreiškimas naudoja literatūrinę formą, per kurią perteikiama dieviškoji tiesa?

Dievo garbinimo doktrina

Vienas iš labiausiai nesuprantamų klausimų religijoje yra susijęs su Dievo garbinimo tikslu. Daugelis žmonių mano, kad garbinimas yra tai, ko Dievas reikalauja iš žmonių, tarsi Kūrėjas būtų sukūręs žmoniją, kad gautų pagyrimą. Ši mintis verčia kritikus užduoti pažįstamą klausimą: kodėl tobulam ir savarankiškam Dievui reikėtų savo paties kūrinių patvirtinimo?

Klausimas kyla dėl klaidingos prielaidos apie garbinimo prigimtį.

Koranas teigia:

„Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie mane garbintų.“ (51:56)
— Koranas

Širko paaiškinimas

Širko paaiškinimas. Kas yra širkas? Dievo siejimas su partneriais. Kur problema? Ar tai Dievo, ar žmogaus problema? Žmogaus. Žmogaus sukurtas stabas neturi jokios įtakos. Stabulų garbintojas iš tikrųjų yra tas, kuris nori tapti Dievo partneriu. Kai Dievas dėl to taip pyksta, tai ne todėl, kad Jam skauda, ​​o todėl, kad žmogui yra nuopuolis patikėti save savo paties globai. Kadangi stabas neturi kojų ir rankų, kad padėtų net sau pačiam, tai yra alegorija apie stabmeldžio nesugebėjimą padėti sau jokiu būdu be Dievo. Tas, kuris save sieja su Dievu kaip partneriu, bando būti Dievu.

Sukurtos priemonės ir konkuruojančios dvasinės priemonės

Kalbant apie pasitikėjimą Dievu, maldą, žmogaus veiksmus ir apsaugą nuo pavojaus, svarbu pabrėžti svarbų skirtumą. Žmogus gali melstis Dievui maisto, saugumo, išgijimo ir išgelbėjimo nuo pavojaus; tačiau ši malda nereikalauja, kad jis sėdėtų be darbo, tarsi Dievo apvaizda būtų atmetusi kūno, proto ir sukurto pasaulio naudojimą. Priešingai, įprastos priemonės, kuriomis žmogus gauna maisto, saugumo ir sveikatos, pačios yra tvarkos, per kurią veikia Dievas, dalis.

Mečetėje ir už jos ribų: sąžinės pasakojimas

Aš išpažįstu Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų ir Viešpatį.

Aš to neslepiu. Aš to nesušvelninu. Aš to neperinterpretuoju, kad tai taptų socialiai priimtina. Tai mano tikėjimo centras, ir aš tai skelbiu atvirai.

Kartu nepatiriu prieštaravimų stovėdamas musulmonų maldos namuose, kur patvirtinamas griežtas monoteizmas ir kur sakoma, kad „Dievas neturi sūnaus“.

Daugeliui tai skamba neįmanoma. Tai skamba kaip kompromisas, dvilypumas ar painiava. Tai nėra nė vienas iš šių dalykų.

Mano samprotavimai kyla iš to, kaip aš suprantu Tėvo ir Sūnaus santykį.

Turtingasis kvailys, kaltintojas ir reikalavimas atiduoti sielą

Ankstesniuose dviejuose straipsniuose teigiau, kad „Parabolė apie turtingą kvailį“ dažnai suprantama klaidingai.

Pirma, ši istorija nėra vien apie turtus. Ji prasideda nuo ginčo dėl paveldėjimo ir atskleidžia, kokia kvailystė yra kaupti turtus, tinkamai neatsižvelgiant į mirtingumą ir paveldėjimą. Turtuolis išsprendžia sandėliavimo problemą, tačiau ignoruoja paveldėjimo problemą.

Antra, žinomi žodžiai:

„Tu kvailys!“

Prieštaravimai dėl Jėzaus įspėjimų apie paskutiniuosius laikus edukacinės interpretacijos – ir mano atsakymai

1-as prieštaravimas: „Jūs pranašystes paverčiate vien retorika.“

Jei Jėzus pirmiausia neprognozavo būsimų įvykių, tai jo perspėjimai apie artėjančią pabaigą tampa ne kuo daugiau nei įtikinimo retorika. Tai atima iš pranašystės jos antgamtinį pobūdį ir paverčia ją mokymo technika.

Mano atsakymas

Visiškai ne.

Prieštaravimas daro prielaidą, kad pranašystė turi vertę tik tada, kai pateikia informaciją, kurios neįmanoma pasiekti įprastomis priemonėmis.

Tačiau didžiausi pranašai nebuvo vien paslėptos informacijos skleidėjai. Jie buvo širdžių reformatoriai.

Ar Jėzus tikrai pateikė būsimų įvykių kalendorių?

I DALIS.

Tai, ką aš teigiu yra tai, kad pranašystės vertė pirmiausia slypi jos transformacinėje funkcijoje, o ne chronologinės prognozės vaidmenyje.

Mano požiūriu, klausimas yra ne:

„Ar Jėzus pateikė būsimų įvykių kalendorių?“

o veikiau:

„Ką Jėzus bandė sukelti savo klausytojų širdyse ir protuose?“

Žvelgiant iš šios perspektyvos, įspėjimai apie artėjančią pabaigą tampa suprantami kaip edukacinės priemonės.

Kodėl Jėzus kalbėjo taip, lyg pasaulio pabaiga būtų arti

Vienas iš labiausiai nuolatinių sunkumų krikščioniškojoje teologijoje yra susijęs su Jėzaus teiginiais apie artėjančią pabaigą. Aiškiai skaitant Evangelijas, neįmanoma išvengti įspūdžio, kad Jėzus kalbėjo su nepaprastu skubumu. Karalystė buvo čia pat. Teismas artėjo. Žmogaus Sūnus atėjo. Atgailos laikas buvo dabar.

Todėl daugelis skaitytojų prieina prie nepatogios išvados: jei pabaiga neatėjo tada, kai žmonės jos tikėjosi, galbūt Jėzus klydo.

God