Mokinių nerimas dykumoje yra visiškai pagrįstas. Susidūrę su tūkstančiais alkanų žmonių ir vos keliais kepalais duonos, jie daro tai, ką darytų kiekvienas atsakingas protas: skaičiuoja. Jų skaičiavimas veda prie vienos išvados – nepakanka. Tūkstančiai burnų reiškia tūkstančius kepalų duonos. Jų požiūriu, prieš dalijant reikia sukaupti atsargas. Rūpestis reikalauja atsargų kaupimo.
Tačiau būtent šią prielaidą paneigia Evangelijų pasakojimai.
Kai minios pamaitinamos, skaičiai elgiasi taip, tarsi nepaisytų įprastų lūkesčių. Septyni kepalai pamaitina keturis tūkstančius, o penki kepalai – penkis tūkstančius. Atidžiai palyginus šiuos du įvykius, išryškėja keistas modelis: mažiau kepalų sutampa su didesniu pamaitintų žmonių skaičiumi. Pati aritmetika pradeda lankstytis. Įsivaizduokite, kiek daugiau tūkstančių žmonių būtų pamaitinta, jei liktų tik trys kepalai duonos arba tik vienas kepalas duonos tam tikru momentu! Kiekvienas duonos sumažėjimas atitinka ne trūkumą, o didesnį gausumą. Problema yra ne duonos trūkumas – tai logika, kuria suprantama duona.
Mokiniai mano, kad duona priklauso uždarai sistemai: tai, kas nesukaupta dabar, bus prarasta amžiams. Iš šios perspektyvos atiduoti tai, ką turi sukaupęs mažai, atrodo neapgalvota, netgi žiauru. Tačiau stebuklas atskleidžia kitokią ekonomiką. Kaupiama duona kurį laiką pamaitina vieną žmogų. Duona, kuri duodama, vienu metu pamaitina daugybę žmonių. Ir šis skirtumas paaiškinamas ne vien daugyba, bet ir laiku. Tai, kas duodama dabar, patenka į atvirą sistemą; tai, kas sukaupta vėlesniam laikui, lieka įkalinta baigtinėje.
Jei šią logiką plėtosime toliau – net matematiškai – paradoksas dar labiau paaštrės. Remiantis empiriniu dviejų maitinimo atvejų nustatytu modeliu, galima ekstrapoliuoti atvirkščiai: jei mažiau duonos pamaitina daugiau žmonių, tai daugiau duonos, traktuojamos kaip atsargos, pamaitina mažiau žmonių. Kraštutiniu atveju ši logika leidžia manyti, kad milijonai kepalų duonos galėtų būti sukaupti, kad vienas žmogus maitintųsi kelis tūkstančius metų – tačiau net ir tada įsikiša sugedimas. Duona pūva. Kūnai genda. Sukauptos atsargos, kad ir kokios didelės jos būtų, negali nugalėti mirties. Kaupimas prailgina gyvenimą tik nežymiai ir niekada neribotą laiką.
Štai kodėl kepalų stebuklas pirmiausia susijęs ne su maistu. Tai susiję su baime. Baimė reikalauja atidėlioti: „Vėliau, kai turėsime pakankamai.“ Tikėjimas veikia dabartyje: „Dabar, su tuo, ką turime.“ Mokiniai suklysta ne todėl, kad abejoja Jėzaus galia; jie suklysta, nes lieka įstrigę trūkumo mąstysenoje net ir po to, kai atsiranda perteklius. Kaip pastebi Morkaus evangelija, jie nieko nesuprato apie duonos stebuklą (Mk 6:52).
Jėzus Kristus nemoko savo pasekėjų būti nerūpestingiems, bet pripažinti, kad pats gyvenimas nėra išsaugomas kaupiant. Tikrasis aprūpinimas ateina tik tada, kai kontrolę pakeičia išlaisvinimas. Davimas kad ir iš mažo turėjimo, bet dabar, dalyvauja ekonomikoje, kurioje mažiau tampa daugiau – ne galiausiai, o iš karto.
Paradoksas yra paprastas ir nerimą keliantis: tai, kas taupoma vėlesniam laikui, pamaitina vieną; tai, kas duota dabar, pamaitina daugelį. Ir tik duona, kuri nėra laikoma nuosavybe – duona, laisvai duodama, o ne kaupiama – maitina amžinybę tą, kuris atiduoda tai, ką turi.