Kodėl Jonas Krikštytojas suabejojo ​​Jėzumi kaip Mesiju?

Mato 11:2–11; Luko 7:18–28

1. Jonas Milžinas – didžiausias iš moterų

Jonas Krikštytojas – ne vėjo siūbuojama nendrė. Tvirtas, tvirtas, galingas kūnu ir balsu – savo laikų milžinas pranašas. Jis skelbė teismą, vykdė krikštą ir išpranašavo Tą, kuris „galingesnis“ už save. Lūkestis: dar stipresnis Mesijas, milžiniškas išvaduotojas, kuris supurtys tautas.

2. Klausimas kalėjime – „Ar tu esi tas?“

Joną pasiekia pranešimai: Jėzus gydo ligonius, pakelia vargšus, prikelia mirusiuosius. Tačiau šie darbai jau buvo girdėti – nieko naujo, kas pakeistų jo nuomonę. Jonas svarsto: ar šis švelnus gydytojas tikrai yra Mesijas? Jėzaus atsakymas yra tylus patvirtinimas: „Taip, tai mano misija. Palaimintas, kas dėl manęs nesuklupsta.“ Skandalas: Mesijas apibrėžiamas ne galia, o gailestingumu.

3. Silpnas Mesijas – silpnybėje slypinti stiprybė

Jėzus nekrikštija minios, jis pavargsta, miega audroje. Kelyje prie kryžiaus jis palūžta; ant kryžiaus jis miršta anksčiau nei kiti. „Galingasis“ ateina silpnume – kenčiantis tarnas, o ne nugalėtojas karys. Tikroji didybė apibrėžiama iš naujo: „Tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną, bet mažiausias karalystėje didesnis už jį.“

4. Kryžius ir Karalystė – silpnume tobula galia

Prie kryžiaus silpnumo skandalas pasiekia kulminaciją. Išjuoktas ir palaužtas Mesijas apreiškiamas kaip Dievo galia išgelbėti. Jonas buvo senosios sandoros milžinas, bet naujoji sandora priklauso silpnam Mesijui. Jo silpnume gimsta „mažutėlių“ karalystė. Tikroji didybė dabar priklauso tiems, kurie seka juo nuolankumu, tarnyste ir kryžiaus formos meile.