Kodėl kai kurie žmonės mano, kad Kristaus prisikėlimas gali būti sielvarto haliucinacijų, o ne tikro įvykio atvejis?

Nesunku suprasti, kodėl kai kurie žmonės šiandien mano, kad Jėzaus prisikėlimą galima paaiškinti savotiška sielvarto haliucinacija. Evangelijų pasakojimai, žvelgiant paviršutiniškai, iš tiesų pateikia keistą vaizdą. Mums sakoma, kad mokiniai buvo traumuoti, išsibarstę, sutrikę. Tada staiga jie drąsiai skelbia, kad Jėzus gyvas. Jie aprašo neįprastus susitikimus su Juo: kartais jie Jį atpažįsta, kartais ne. Jis pasirodo užrakintuose kambariuose. Jis dingsta be paaiškinimo. Jis valgo žuvį, tačiau atrodo, kad nėra saistomas fizinės erdvės. Kiekvienas, skaitantis šiuos pasakojimus iš šiuolaikinės psichologijos perspektyvos, gali natūraliai įtarti: ar jie projektavo? Haliucinavo iš sielvarto? Beviltiškai bandė suprasti skaudžią netektį?

Ir, tiesą sakant, tradiciniai paaiškinimai ne visada padeda. „Jėzus mirė ir prisikėlė“ dažnai teigiama kaip brutalus stebuklas – mažai stengiantis paaiškinti, kaip toks mirties pasikeitimas galėtų veikti arba kodėl prisikėlęs Jėzus atrodo kažkoks kitoks. Būtent čia protas ieško „racionalesnių“ paaiškinimų, tokių kaip haliucinacijos. Tai pateikia tvarkingą psichologinį užbaigimą – stebuklo nereikia.

Tačiau taip yra tik todėl, kad, bent jau mano žiniomis, nebuvo jokio visapusiškai išvystyto metafizinio paaiškinimo, kuris sujungtų visus taškus: mirtį, pasirodymus, transformaciją ir net Korano tvirtinimą, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas ar nužudytas, o tik taip atrodė.

Čia norėčiau pasiūlyti kitokią hipotezę – tokią, kuri, mano manymu, išsaugo ir istorinę nukryžiavimo realybę, ir Jėzaus dieviškąjį vientisumą, matomą tiek iš krikščioniškos, tiek islamiškos perspektyvos.

Aš tai vadinu Priežastinio Persikėlimo Teorija.

Pagrindinė idėja pagrįsta labai paprastu dalyku: šiame pasaulyje, jei norite pakeisti pasekmę, turite pakeisti jos priežastį. Jei kas nors serga dėl infekcijos, negalite jo išgydyti, nebent susidorosite su infekcija. Jei kas nors miręs, tikrai miręs, negalite to tiesiog atšaukti nepakeisdami pačios priežasties, dėl kurios jis mirė.

Evangelijose Jėzus labai aiškiai pasako, kad Jis kentės ir mirs. Ir pasakojimas tęsiasi – Jis suimamas, nuplakamas, nukryžiuojamas, palaidojamas. Mirtis tikra, ir net trečią dieną numatomas gerokas kūno irimas. Bet tada Jis staiga pasirodo gyvas. Poveikis pasikeitė. Ir ne tik tai – prisikėlęs Jėzus elgiasi kitaip, pasirodo netikėtai ir netgi atrodo, kad Jis nebepriklauso pasauliui.

Tai ne haliucinacija. Tai ir ne tik mirties apvertimas. Tai perkėlimas.

O įvyko štai kas: Jėzus išgyveno visą nukryžiavimo išbandymą. Jis visiškai atsidavė įvykių tėkmei. Jis prarado savo gyvybę pačiu tikriausiu įmanomu būdu. Ir dėl to Dievas ne tik prikėlė Jį į gyvenimą – Jis perkėlė Jį į priežastinę realybę, kurioje nukryžiavimas niekada neįvyko.

Iš pradžių tai skamba keistai – bet pagalvokite apie stebuklą, kai Jėzus išgydė paralyžiuotąjį sakydamas: „Tavo nuodėmės atleistos“. Visi buvo šokiruoti – kas gali atleisti nuodėmes, jei ne Dievas? Taigi Jėzus iš esmės pasakė: „Gerai, tada stebėkit: kelkis ir vaikščiok.“ Jis apėjo ligos priežastį ir vis tiek išgydė vyrą. Tai ypatingas modelis. Kalbama net ne apie priežasties panaikinimą – kalbama apie žmogaus perkėlimą į realybę, kurioje priežastis niekada nebuvo aktuali.

Pats Jėzus užsiminė apie šią keistą logiką, kai pasakė: „Kas praranda savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ Jis nesakė: jam bus duota nauja. Jis pasakė: ją atras. Tarsi tas pats gyvenimas – regis, prarastas – vėl bus atrastas, nepaliestas.

Dabar įsivaizduokite, kad sekmadienio rytą pabundate sode, kaip ir Jėzus. Jaučiatės lyg nuo maldos „Ne mano, bet Tavo valia tebūnie“ praėjo tik sekundė. Vis dar matote kraujo lašelius nuo gausaus prakaitavimo ant žemės, tik tai ne raudoni, o išdžiūvę juodi taškeliai. Aplink nėra mokinių. Šį kartą užmigo ne jie, o jūs. Kita vertus, jūsų šone nėra žaizdos. Nėra vinių žymių. Nėra kapo kvapo. Nėra skausmo prisiminimų. Bet jūs žinote. kad atvykote čia tik todėl, kad visa tai išgyvenote ir parodėte paklusnumą. Buvaote nukryžiuoti! Antraip kaip būtumėt čia, kai niekas šiame pasaulyje negalėtų sustabdyti jūsų vykdyti Tėvo valios? Žinote, kad Tėvas niekada jums to neužkirstų daryti, bet taip pat žinote Jo suverenų pobūdį. Jis išklauso jūsų maldas, o tada pats imasi veiksmų.

Tai ne psichologija. Tai ne iliuzija. Tai ne sielvarto projekcija. Tai Dievas perrašo realybę – ne ištrindamas istoriją, o ištraukdamas žmogų iš vienos priežastingumo linijos ir įsodindamas jį į kitą.

Tai taip pat suteikia prasmę Korano teiginiui: „Jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, bet jiems taip atrodė.“ Liudininkai neklydo – jie tai matė. Tačiau Jėzaus būties tiesa nebebuvo susieta su istorijos linija, kurią jie matė. Jis buvo perkeltas, perkeltas – visiškai gyvas, su kūnu, nepaliestu to, ką patyrė.

Taigi, kažkiek suprantu tuos, kurie mano, kad tai buvo sielvarto haliucinacija. Iš išorės tai atrodo keistai. Bet haliucinacijos žuvies negamina. Haliucinacijos nemoko, nevalgo, nepakyla į dangų. Ir jos nepakeičia žmonių amžiams.

Nutiko kažkas didesnio. Kažkas keistesnio. Bet kartu ir kažkas gražesnio.

Jėzus mirė. Ir būtent taip Jis rado gyvenimą, kuriame niekada nebuvo ragavęs mirties.