Broliai ir seserys, šiandien panagrinėsime Evangelijos epizodą, kurį, kaip manome, daugelis iš mūsų suprantame – tą akimirką, kai Jėzus įjoja į Jeruzalę ant asilo, o minios mojuoja palmių šakomis ir šaukia: „Hosanna! „Tebūnie palaimintas Karalius!“
Mes tai vadiname triumfališku įžengimu.
Tačiau jei atidžiai pažvelgsite į šią istoriją, atrasite kažką stebinančio:
Jėzui tai visai nebuvo triumfas. Tai buvo širdį draskantis įvykis.
1. Šlovinimai skambėjo garsiai – bet Jėzus tylėjo
Įsivaizduokite tą sceną.
Jėzus joja ant jauno asilo. Kelias užkimštas žmonėmis. Žmonės meta savo apsiaustus ant žemės. Vaikai šaukia. Suaugusieji džiūgauja. Visi susijaudinę.
Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad Jėzus šypsosi, mėgaujasi akimirka, priima pagyrimus.
Tačiau Evangelijose pasakojama kitokia istorija.
Iš karto po šios didžiosios šventės Lukas rašo:
„Prisiglaudęs prie Jeruzalės ir pamatęs miestą, Jis verkė dėl jo.“
—Luko 19:41
Jėzus nesidžiaugė.
Jis liūdėjo.
2. Jėzus niekada nesiekė šlovės
Kodėl Jėzus buvo liūdnas?
Viena priežastis buvo akivaizdi: Jis žinojo, kad eina link kryžiaus.
Bet yra dar viena priežastis, kurią kartais pamirštame:
Jėzus niekada nenorėjo šlovės. Jis niekada jos nesiekė. Jis niekada ja nesidžiaugė.
Pagalvokite apie visą Jo tarnystę:
- Kai minios bandė Jį paskelbti karaliumi, Jis pasitraukė.
- Kai žmonės Jį pernelyg garsiai šlovino, Jis liepė jiems niekam apie tai nepasakoti.
- Kai Petras pavadino Jį „Mesiju“, Jis įsakė jiems apie tai niekam nepasakoti.
- Kai Jis darė stebuklus, Jis neleido žmonėms apie tai skleisti žinios.
Kodėl?
Nes Jėzus nenorėjo, kad dėmesys būtų sutelktas į Jį patį. Jis norėjo, kad dėmesys būtų nukreiptas į Tėvą.
Tai buvo Jo gyvenimo esmė:
„Aš nesiekiu savo šlovės.“
—Jono 8:50
„Tėvas yra didesnis už mane.“
—Jono 14:28
Ir ypač:
„Aš nieko nedarau iš savęs… Aš šlovinu savo Tėvą.“
—Jono 8:28–29, 54
Jėzus atėjo atskleisti Tėvą — ne save patį.
Jis atėjo nukreipti širdis į viršų — ne į savo pačio šlovę.
3. Minios šlovinimas buvo nukreiptas ne ten, kur reikėjo
Taigi įsivaizduokite Jėzų, tą dieną įjojantį į Jeruzalę.
Visur aplink Jį žmonės šaukia Jo vardą.
Jie šlovina Jį kaip karalių, tikėdamiesi, kad Jis kovos su Roma ir atkurs Izraelį.
Tačiau Jėzus žino dvi skausmingas tiesas:
- Jie Jo nesupranta.
- Jų šlovinimas nukreiptas ne ten, kur reikia.
Jėzus nenorėjo šlovės sau.
Jis norėjo šlovės Tėvui.
Kiekvienas šūksnis, kuris Jį iškėlė minioje, buvo dar vienas šūksnis, kuris neiškėlė Dievo.
Ne dėl to Jėzus atėjo.
4. „Jei šie nutiltų…“ — Ne džiaugsmas, o būtinybė
Kai fariziejai liepė Jam nutildyti minią, Jėzus atsakė:
„Jei šie nutiltų, akmenys sušuktų.“
—Luko 19:40
Žmonės dažnai tai supranta taip, tarsi Jėzus sakytų: „Taip! Tegul jie mane šlovina!“
Bet tai nėra tas tonas.
Tonas labiau primena:
„Šios akimirkos negalima sustabdyti.
Pranašystė išsipildo.
Net jei jie nustotų šaukti, pati kūrinija liudytų.“
Jėzus nesiekė pagyrimo. Šįkart jis nesipriešino fariziejams. Jis tiesiog pripažino, kad Dievo planas vyksta į priekį.
5. Jėzus įžengia kaip tarnas, o ne kaip žvaigždė
Atkreipkite dėmesį, ant ko Jis joja:
Ne ant karo žirgo.
Ne ant karališko žirgo.
Asilas.
Krovininis gyvulys.
Nuolankumo ir taikos simbolis.
Jėzus sako:
„Aš nesu tas karalius, kurio tikitės.
Aš čia nesu dėl šlovės.
Aš čia esu, kad tarnautų.
Aš čia esu, kad paklustų savo Tėvui.
Aš čia esu, kad mirčiau už jus.“
6. Jėzaus širdis: Visa šlovė Tėvui
Žinote, kartais mes tai pamirštame.
Mes mylime Jėzų – ir teisingai – bet pamirštame, kad giliausias Jėzaus troškimas buvo ne surinkti gerbėjų, o sugrąžinti žmones pas Tėvą.
Kiekvieną stebuklą, kurį Jis padarė, Jis padarė, kad parodytų Tėvo gailestingumą.
Kiekvieną mokymą, kurį Jis skelbė, Jis skelbė Tėvo vardu.
Kiekvieną gailestingumo poelgį, kurį Jis atliko, Jis atliko, kad atskleistų Tėvo širdį.
Visa Jėzaus misija buvo apibendrinta vienu sakiniu:
„Aš atėjau vykdyti Savo Tėvo valią.“
—Jono 6:38
Taigi įsivaizduokite, kaip Jis turėjo jaustis tą dieną – apsuptas minios, šaukiančios Jam…
kai visą savo gyvenimą Jis skyrė tam, kad garbintų Tėvo vardą, o ne savo paties.
Nenuostabu, kad Jis verkė.
7. Ką tai reiškia mums?
Tai reiškia štai ką:
Jei tikrai sekame Jėzumi, išmoksime mylėti Tėvą taip, kaip Jis mylėjo.
Išmoksime:
- nukreipti šlovę Dievui
- teikti šlovę Dievui, o ne sau
- nesiekti aplodismentų ar pripažinimo
- gyventi nuolankiai
- paklusti net tada, kai tai mums kainuoja
- pasirinkti Tėvo valią, o ne savo troškimus
Jėzus mums parodė kelią.
Nuolankaus gyvenimo.
Gyvenimo, turinčio vieną tikslą:
„Tėve, ne mano valia, bet Tavo tebūnie.“
8. Paskutinis žodis
Taigi, mąstydami apie Triumfuojantį įžengimą, prisiminkite štai ką:
Minia matė triumfuojantį karalių.
Bet dangus matė tarną, einantį link savo aukos.
Žmonės šaukė iš džiaugsmo.
Bet Jėzus įžengė su ašaromis.
Jie Jį išaukštino.
Bet Jis nusižemino – dėl mūsų – dėl Tėvo šlovės.
Tegul mes sekame Juo su ta pačia nuolankumu.
Tegul mes siekiame Tėvo garbės labiau nei savo pačių.
Ir tegul mūsų gyvenimai išreiškia tai, ką Jėzus sakė viskuo, ką darė: