Jėzų visiškai užvaldė meilė Dievui Tėvui.
Taip užvaldė meilė, kad titulai jo nebetraukia. Taip užvaldė meilė, kad turėjimas jo nebedomina. Taip užvaldė meilė, kad pripažinimas tampa nereikšmingas. Vienintelis jo rūpestis yra šis:
kad Tėvas būtų mylimas laisvai ir gerbiamas noriai.
Ir dėl to Jėzus atsisako konkuruoti – nei su žmonėmis, nei su mokiniais, net su istorija. Štai kodėl jo dosnumas atrodo neproporcingas. Jėzus sako savo pasekėjams:
„Jei dėl mano misijos paliksite namus, šeimą ar darbą, sėdėsite sostuose. Jūs valdysite. Paveldėsite karalystę.“
Žmogiškuoju požiūriu, tai neturi prasmės. Auka maža, atlygis milžiniškas.
Tačiau tai nėra neteisybė. Tai iš meilės gimęs skubumas. Jėzus trokšta – beveik beviltiškai – partnerių Tėvo pagerbimo darbe. Ir kai kas nors įsitraukia, net ir šiek tiek, Jėzus atsako nepaprastai dosniai.
Jis nesaugo savo sosto. Jis gali jį atiduoti.
Jei valdys kiti, ką valdys Jėzus? Niekas – ir tai jo nė kiek netrikdo.
Kai Jėzus sako Petrui: „Ant šios uolos pastatysiu savo bažnyčią“, mes dažnai ginčijamės, ką tai reiškia.
Tačiau vienas dalykas aiškus: tai dosnus padrąsinimas.
Bažnyčia iš esmės nėra pastatyta ant Petro. Ji pastatyta ant Kristaus – jo gyvenimo, jo kūno, jo mokymo. Vis dėlto Jėzus nori pasakyti net ir tai – nori išaukštinti, įgalinti ir pernelyg patvirtinti – nes jis trokšta bendražygių Tėvo misijoje.
Jėzus nėra atsargus su nuopelnais. Jis nesijaudina dėl priskyrimo. Jis nesaugo teologinės teritorijos. Jis verbuoja bendradarbius.
Štai kodėl Jėzus niekada neįsižeidžia, kai garbė suteikiama kitur, kai kiti išaukštinami, kai kiti vadinami didžiais. Kiekvieną, kuris vykdo Tėvo valią, Jėzus vadina broliu, seserimi, motina.
Giminystė laisva. Autoriacija laisva. Karalystė lieka nesaugoma. Ne todėl, kad Jėzus silpnas, bet todėl, kad meilė pertvarkė jo prioritetus.
Šis būties būdas neprasidėjo nuo Jėzaus. Pats Tėvas viską atidavė Sūnui. O dabar Sūnus viską atiduoda mainais.
Ką daro Tėvas, tą kartoja Sūnus. Ką daro Sūnus, tą jo pasekėjai kviečiami mėgdžioti.
Galiausiai viskas grįžta pas Tėvą – ne jėga, ne įsakymu, o trauka. Ne todėl, kad Dievas to reikalauja, bet todėl, kad meilė traukia namo.
Taigi klausimas mums ne: „Kiek stiprus Jėzus?“
Klausimas: Ar žengsime į erdvę, kurią jis palieka atvirą?
Ar užimsime karalystę, kurios jis nelaiko? Ar dalyvausime darbe, kuris jam rūpi labiau nei jo paties statusas? Ar mylėsime Tėvą tiek, kad laimėjimas nebebūtų svarbiausia? Nes Jėzaus Kristaus silpnoji vieta yra ši:
Jis viską atiduoda kiekvienam, kas padės jam mylėti Tėvą.
Ir karalystė vis dar atvira.
Amen.