Judgement

Greiti debatai: Mato 26:52

Teiginys:
Mato 26:52 nėra moralinė patarlė ar pranašystė, o teisinė maksima: paėmęs kalaviją, asmuo atitolinamas nuo moralinio ir teisinio protesto, jei žūsta kalaviju.

Prieštaravimas:
Jėzus moko, kad smurtas veda prie smurto.
Atsikirtimas:
Empiriškai klaidingas ir kontekstualiai nereikšmingas. Jėzus reaguoja į areštą, o ne teikia sociologinius patarimus.

Prieštaravimas:
Tai nesenstanti moralinė tiesa.
Atsikirtimas:
Jėzus nepertraukia krizių, kad mokytų abstrakcijų. Jis kalba situaciškai ir tiksliai.

Jėzus be atpirkimo teorijos

  1. Dievui nereikia susitaikyti su žmonija.
    Žmonijai reikia susitaikyti su gyvenimu.
    Dievo gailestingumas neįsijungia mokėjimu; jis vyksta prieš atgailą.
  2. Nuodėmė nėra nusikaltimas prieš Dievą, o atsiskyrimas nuo Dievo.
    Ji nekenkia Kūrėjui; ji sunaikina kūrinį.
    Nuodėmė pavergia, apakina ir menkina. Jos pasekmė yra mirtis, nes atsiskyrimas nuo gyvenimo negali sukurti gyvybės.
  3. Mirtis nėra Dievo bausmė, o nuodėmės tikslas.
    Dievas nenubaus nusidėjėlių mirtimi; nusidėjėliai išsiardo atsisakydami bendrystės.

Turtingasis kvailys, kaltintojas ir reikalavimas atiduoti sielą

Ankstesniuose dviejuose straipsniuose teigiau, kad „Parabolė apie turtingą kvailį“ dažnai suprantama klaidingai.

Pirma, ši istorija nėra vien apie turtus. Ji prasideda nuo ginčo dėl paveldėjimo ir atskleidžia, kokia kvailystė yra kaupti turtus, tinkamai neatsižvelgiant į mirtingumą ir paveldėjimą. Turtuolis išsprendžia sandėliavimo problemą, tačiau ignoruoja paveldėjimo problemą.

Antra, žinomi žodžiai:

„Tu kvailys!“

„Kvaileli“: Dievo žodžių turtuoliui permąstymas

Palyginimas apie turtingą kvailį dažnai pateikiamas kaip tiesmuka dieviškojo teismo istorija. Turtingas žmogus sukaupia didelius turtus, Dievas tampa nepatenkintas, ir žmogus pasmerkiamas. Daugeliui skaitytojų atrodo, kad reikalas išspręstas vienu žodžiu:

„Tu kvaily!“

Manoma, kad Dievas skelbia nuosprendį.

Vis dėlto šią prielaidą verta atidžiau išnagrinėti.

Pragaras kaip savarankiškai pasirinktas išsiskyrimas: Dievo teismo persvarstymas

Vyraujantis pragaro supratimas dažniausiai pateikiamas labai griežtai: Dievas teisia žmones, pasmerkia juos ir prieš jų valią siunčia į amžiną bausmę. Šiame paveiksle pragaras funkcionuoja kaip savotiškas dieviškasis kalėjimas, kuriame pasmerktieji yra priverstinai uždaryti amžinai. Šis vaizdinys primena žemiškus teismus. Teisėjas skelbia nuosprendį, pareigūnai suima nusikaltėlį, o nusikaltėlis nuteisiamas į bausmę.

Demonai, dėmesys ir atsakomybė: praktinis permąstymas

Yra paprastas, bet reiklus atspirties taškas: mes iš tikrųjų nežinome, kas yra demonai jokia mechanistine prasme. Šventasis Raštas patvirtina jų realumą, tačiau nepateikia techninio „mikroskopo“ jų prigimčiai. Bandymai kurti išsamias teorijas iš susidūrimų linkę grįžti prie savęs, sustiprindami tai, kuo interpretatorius jau tiki. Jei taip yra, progresas prasideda ne nuo paaiškinimų dauginimo, o nuo jų išaiškinimo – atsisakant traktuoti demonų susidūrimus kaip naujų, objektyvių žinių apie pačius demonus šaltinį.

Visur esantis Dievas: kančia, kantrybė ir atsisakymas eskaluoti konfliktą

Religiniame mąstyme vyrauja įsitvirtinusi prielaida, kad Dievas privalo „įsikišti“. Kad Jis yra kažkur kitur. Kad kančia egzistuoja todėl, kad Jis dar neįsikišo. Ši prielaida teikia vilties. Ji leidžia manyti, kad jei pakankamai garsiai šauksime, pakankamai aukosime, pakankamai stengsimės, tada galbūt Dievas atvyks ir mus išgelbės.

Bet kas, jei būtent ši prielaida ir yra dauginamos kančios šaknis?

I. Klaidinga prielaida: Dievas yra kitur

Žmonės instinktyviai įsivaizduoja, kad Dievas yra toli. Tai sukuria eskalavimo struktūrą:

Visada esantis Dievas

Broliai ir seserys,

Mes neteisingai supratome kančią. Mes sukūrėme visą teologiją ant klaidingos prielaidos – prielaidos, kad Dievas yra kažkur kitur. Mes įsivaizduojame Jį tolimą. Stebintį. Laukiantį. Sprendžiantį, ar įsikišti. Mes manome, kad jei garsiau šauksime, labiau aukosimės, pakankamai sustiprėsime – galbūt Jis įsikiš.

Bet kas, jei ši prielaida yra pati mūsų kančios šaknis? Kas, jei Dievas niekada nebuvo niekur dingęs?

Eskalacijos melas

Žmonės tiki, kad kančią galima išspręsti ją padauginus. Mes manome:

Teisinė kompetencijos maksima: kaltė seka žinojimą

Tai, kas Evangelijose pateikiama kaip keli skirtingi posakiai, iš tikrųjų yra dar viena teisinė maksima, visiškai atitinkanti maksimas apie kalaviją ir lavoną. Šią maksimą galima aiškiai suformuluoti:

Kur nėra kompetencijos, nėra ir kaltės;

kur reikalaujama kompetencijos, atsakomybė nustatoma.

Pienas, gailestingumas ir deleguotos valdžios ribos

Papildomas esė prie „Šeimininko ir pieno“ palyginimo.

Šis palyginimas nėra literatūrinio sąmojo pratimas. Tai suspausta įsitikinimų sistemos išraiška – teologija, perteikta naratyviai, o ne teiginiais. Kiekvienas vaizdinys, kiekviena tyla, kiekviena įtampa turi intenciją. Toliau pateiktas tekstas skirtas ne paaiškinti palyginimą, o nušviesti įsitikinimus, kurie jį sukėlė.

Judgement