Mato 5:27–32
Mylimieji,
kiekvieną kartą, kai Jėzus kalba, iš Jo žodžių teka dvi malonės srovės.
Pirma, tai Jo gilus užuojautos jausmas nusidėjėliui—ne švelnus atlaidumas, o karštas rūpestis, kad mes nepadarytume sau žalos.
Antra, tai Jo tvirtas iššūkis savarankiškai teisiesiems — toms mūsų širdies dalims, kurios įsivaizduoja, kad galime sėdėti teisėjo kėdėje, tarsi tyrumas būtų mūsų nuosavybė, o gailestingumas — mūsų pasirinktinė dovana.
Niekur tai nėra aiškiau matoma kaip Jėzaus mokyme apie neištikimybę ir skyrybas.
Dažnai šiuos eilėraščius girdime taip, tarsi Jėzus staiga taptų griežtas ar legalistiškas. Tačiau čia kalba tas pats Viešpats, kuris priėmė nusidėjėlius, pakėlė sudužusias širdis, išgydė kaltuosius ir palietė nešvarius. Todėl turime išgirsti Jo balsą per tą pačią širdį. Jėzus niekada neįspėja tam, kad pasmerktų; Jis įspėja tam, kad apsaugotų. Jis niekada nekonfrontuoja tam, kad sugėdintų; Jis konfrontuoja tam, kad išgelbėtų. O tai, ką Jis matė savo kartoje – ir ką Jis vis dar mato mūsų kartoje – yra du pavojai, gresiantys žmogaus sielai: pavojus sau pačiam dėl neištikimybės ir pavojus savarankiškam teisumui dėl klaidingo teismo.
Pradėkime nuo pirmojo.
1. Jėzus įspėja nusidėjėlį, nes Jis myli nusidėjėlį
Senovės pasaulyje neištikimybė nebuvo laikoma smulkmena, ir ne tik todėl, kad ji kenkė šeimoms ar pažeidė socialinius papročius. Žmonės suprato tai, ką mes dažnai pamirštame: kad Dievas kiekvienam žmogui – ne tik biologiškai, bet ir dvasiškai – patikėjo gebėjimą kurti ateitį, tęstinumo sėklą, būdą pratęsti savo gyvenimą pasaulyje.
Kai Jėzus įspėja, kad geismas ir neištikimybė prasideda širdyje, Jis mūsų nebara; Jis skambina pavojaus varpais mūsų pačių labui. Jis sako:
„Neišmeskite lobio, kurį įdėjau į jus. Nešvaistykite savo pačių ateities. Nešvaistykite to, kas turėjo tapti amžinu vaisiumi.“
Matote, Jo kultūroje žmonės suprato, kad neištikimybė yra tarsi gyvybės išliejimas į žemę, tarsi brangaus dalyko išliejimas į vietą, kur jis negali duoti vaisių. Galėtume pasinaudoti šiuolaikiškesne fraze: tai yra švaistymas to, ką Dievas jums davė, kad taptų jūsų džiaugsmu, jūsų palikimu, jūsų ateities savimi.
Čia glūdi Jėzaus užuojauta:
Jis įspėja, nes mato tai, ko mes nematome.
Jis mato ateitį, kurią mes pavojingai rizikuojame, kai lengvabūdiškai elgiamės su šventa meilės ir ištikimybės dovana.
Jis mato, kas nutinka širdžiai, kuri savo pačios ateitį laiko vienkartine.
Kristus nenori pasmerkti neištikimojo; Jis nori išgelbėti jį nuo jo paties daromos žalos.
Jis mūsų negėdina; Jis ragina mus sugrįžti prie savęs.
Jis sako: „Tavo gyvenimas pernelyg brangus, kad jį švaistytum. Tavo ateitis pernelyg šventa, kad ją išmestum.“
Bet tada Jėzus pereina prie kito pavojaus.
2. Jėzus demaskuoja savarankiškai teisusis, nes jie kelia pavojų patys sau
Jėzaus laikais kai kurie tikėjo, kad turi teisę lengvabūdiškai atstumti savo sutuoktinius. Jie tikėjo, kad gali „išsiskirti“ su kuo nors – išsiųsti jį – ir likti dvasiškai nepaliesti. Jie įsivaizdavo, kad galia atstumti kitus yra jiems priklausanti teisė.
Tačiau Jėzus atskleidžia gilesnę tiesą:
Tuo momentu, kai savarankiškai teisindamasis atstumi kitą, būtent tu atsiskiri – ne nuo jo, bet nuo Dievo.
Kai žmogus sako: „Aš tave atstumiu“, dangus girdi: „Aš atstumiu save nuo gailestingumo.“
Kai širdis tampa pakankamai kieta, kad atstumtų kitą, ji tyliai atstumia save nuo Dievo, kurio širdis yra švelni ir kupina užuojautos.
Kai žmogus tiki, kad stovi aukščiau už kitą, jis nesąmoningai nusileidžia žemiau tos pačios malonės, kuri galėjo jį išgelbėti.
Jėzaus žinia yra kartu ir skvarbi, ir švelni:
„Nemanyk, kad gali atsiskirti nuo sutuoktinio, neatsiskirdamas nuo Dievo, kuris suvienija. Nemanykite, kad galite ištremti kitą, neištremdami savo pačių širdies iš gailestingumo.“
Savimi patenkinti žmonės mano, kad saugo save.
Jėzus moko, kad jie atsiskiria nuo vienintelės apsaugos, kuri turi reikšmės – Dievo gailestingumo.
Tai tas pats Kristus, kuris sakė: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“, ir: „Palaiminti gailestingieji, nes jie gaus gailestingumą.“
Savimi patenkintos širdies esmė – tai atsiskyrimas: ji atsiskiria nuo Dievo gailestingumo, net ir tada, kai įsivaizduoja esanti šventa.
Taigi matome: Jėzaus įspėjimas nėra legalizmas – tai meilė.
Jo konfrontacija nėra pasmerkimas – tai išgelbėjimas.
3. Geroji naujiena: Jėzus atkuria tai, ką mes iššvaistome, ir gydo tai, ką mes sulaužome
Jei Jėzaus žodžiai būtų tik perspėjimai, jie būtų sunkūs.
Tačiau kiekvienas iš Jo lūpų išsakytas perspėjimas neša atstatymo sėklą.
Tam, kuris nuodėme iššvaistė savo dovaną, Jėzus nesako: „Per vėlu.“
Jis sako: „Grįžk namo. Tai, ką praradai, Aš galiu atstatyti. Tai, ką iššvaistėte, Aš galiu atpirkti. Ateitis, kurios bijote, praėjo – Aš galiu jums ją sugrąžinti didingiau, nei galite įsivaizduoti.“
O savimi patenkintai širdžiai, kuri atsiskyrė nuo kitų, Jėzus nesako: „Tu esi pasmerktas.“
Jis sako: „Grįžk į gailestingumą. Grįžk į bendrystę. Duris, kurias uždarei, aš galiu vėl atverti, jei tik apsisuksi ir priimsi gailestingumą, kurio kadaise atsisakei.“
Nes Dievas, kuris duoda šiuos įspėjimus, yra tas pats Dievas, kuris prikelia mirusiuosius.
Jei Jis gali sugrąžinti gyvybę lavonui, Jis gali sugrąžinti ateitį nusidėjėliui.
Jei Jis gali ištraukti Lozorių iš kapo, Jis gali ištraukti savimi patenkintus iš jų pačių pasipūtimo.
Išvada: Dievas, kuris įspėja, nes myli
Tad klausykime Jėzaus mokymų apie neištikimybę ir skyrybas ne kaip į mus mestų akmenų, bet kaip į mus ištiestų rankų.
Jis šaukia nusidėjėlį, nes Jis myli nusidėjėlį.
Jis demaskuoja savimi patenkintus žmones, nes nori juos išgelbėti nuo jų pačių.
Jis įspėja, kad apsaugotų, demaskuoja, kad išgydytų, ir įsako, kad išgelbėtų.
Todėl sugrįžkime pas Dievą, kuris mūsų neatstumia,
ir tvirtai laikykimės brangios ištikimybės dovanos –
ne iš baimės,
bet iš dėkingumo Tam, kuris saugo mūsų ateitį ir mūsų gyvenimus susieja Savo gailestingumu.
Amen.