Mylimieji, šiandien apžvelgiame pažįstamą sceną iš Evangelijų – Jėzus sėdi prie stalo, apsuptas muitininkų ir nusidėjėlių, o fariziejai stovi lauke ir klausia: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su tokiais žmonėmis?“ Ir tada, beveik iš karto po to, kyla kitas klausimas: „Kodėl Tavo mokiniai nepasninkauja kaip mes ir fariziejai?“
Šie klausimai gali skambėti nežymiai, beveik menkniekiai. Kodėl šis šurmulys dėl valgio? Kodėl šis ginčas dėl pasninko? Tačiau tai nėra menkniekiai klausimai, ir fariziejai nebuvo menkniekiais užsiimantys žmonės. Šiomis akimirkomis vyksta kažkas gilesnio, kažkas, kas pasiekia Evangelijos širdį ir kiekvieno iš mūsų širdį.
Fariziejai stebėjo Jėzų, nes bijojo. Ir jų baimė nebuvo pralaimėti ginčą. Jų baimė nebuvo prarasti veido viešumoje ar net prarasti savo įtaką. Jų baimė buvo kažkas daug gilesnio, kažkas, ką beveik per skausminga įvardyti. Jie bijojo, kad Jėzus gali būti teisus. Jie bijojo, kad Dievo širdis gali būti daug gailestingesnė, daug platesnė ir daug skandalingai dosnesnė, nei jie kada nors įsivaizdavo. Jie bijojo, kad Mesijas, jei jis tikrai ateis, gali sėdėti su tais pačiais žmonėmis, kurių jie visą gyvenimą vengė.
Pagalvokite apie tai akimirką. Fariziejai savo tapatybę kūrė remdamiesi ritualine švara, šventumu ir atsiskyrimu. Jie buvo nubrėžę aiškias ribas, kas teisus, o kas ne, kas priklauso būti kartu su jais, o kas ne. Jie nuoširdžiai ir aistringai tikėjo, kad saugo Dievo žmonių šventumą. Ir tada Jėzus tiesiai įžengia į mokesčių rinkėjų namus. Jis sėdi prie stalo su atstumtaisiais. Jis svetingai priima žmones, kurių gyvenimai susipynę su nuodėme ir nesėkmėmis. Ir su kiekvienu žmogumi, kuriam Jis atleidžia, su kiekvienu nusidėjėliu, kurį Jis apkabina, Jis siunčia tylią, bet nepajudinamą žinią: „Čia gyvena Dievo širdis.“
Fariziejų pasaulis dreba išgirdęs šią žinią. Nes jei Jėzus teisus, tai teisumas nėra toks, kokį jie manė esant. Jei Jėzus teisus, tai šventumas neišsaugomas vengiant nusidėjėlių, o apsireiškia juos gydant. Jei Jėzus teisus, tai gailestingumas yra aukščiau taisyklių laikymosi, užuojauta – aukščiau ritualų, o meilė – aukščiau visos sistemos, kurią jie brangino. Jie bijojo ne to, kad Jėzus buvo netikras Mesijas. Jie bijojo, kad Mesijas nebus panašus į juos.
Ir draugai, prieš purtydami jiems galvas, turime pripažinti, kokia žmogiška yra jų reakcija. Kai Jėzus mums parodo Dievo viziją, kuri meta iššūkį mūsų komfortui, mūsų statusui, mūsų jausmui būti „geraisiais“, mes taip pat priešinamės. Kai Dievas tiesia ranką žmonėms, kurių nesuprantame, žmonėms, kuriems nepritariame, žmonėms, kuriems sunkiai atleidžiame, kažkas mumyse sustingsta. Kažkur giliai viduje mes taip pat nešiojamės fariziejaus baimę: „Viešpatie, ar tikrai mylėsi juos taip pat, kaip myli mus? Ar tikrai pasiūlysi gailestingumą ten, kur mes būtume teisię? Ar tikrai priimsi tuos, kuriuos atmetėme?“
Jėzus į šias baimes atsako ne paskaita, o stalu. Jis sėdi su nusidėjėliais, nes Dievo gailestingumas labiausiai jaučiasi tarp palaužtųjų. Jis šaukia ligonius, nes gydymas yra Dievo šlovė. Jis gerbia atgailą labiau nei reputaciją. Ir tada Jis taria žodžius, kurių fariziejai tikėjosi niekada neišgirsti – iš paties Šventojo Rašto: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’.“
Gailestingumo, o ne aukos. Užuojautos, o ne atsiskyrimo. Širdies, atviros pavargusiems, o ne sienos, pastatytos prieš juos. Tai yra Dievas, kurį apreiškia Jėzus.
Mano draugai, Evangelija nėra kvietimas įrodyti, kad esame verti. Tai kvietimas pripažinti, kad esame mylimi net tada, kai nesame. Tai ne kopėčios, kuriomis teisieji turėtų lipti; tai puota, paruošta nusidėjėliams. Ir jei atidžiai klausysimės, Jėzus duoda dar vieną žinią – švelnią, bet neabejotiną: „Nebijokite Dievo gailestingumo.“
Tai pamoka, kurios fariziejai negalėjo pakęsti išmokti, ir tai pamoka, kurią esame kviečiami išmokti šiandien. Nes kai tik pasiduodame tiesai, kad Dievo gailestingumas yra gilesnis nei viskas, ko tikėjomės, kai priimame, kad Dievo meilė yra platesnė nei mūsų ribos, tada Evangelija nustoja būti grėsme ir pradeda būti laisve.
Tad eikime prie stalo, prie kurio sėdi Jėzus – ne prie stalo, kurio, mūsų manymu, nusipelnėme, bet prie stalo, kurį Jis paruošia visiems, kurie žino, kad jiems reikia malonės. Ir kai matome Jį pasitinkantį tuos, kuriuos mums sunku priimti, nestovėkime lauke su klausimais ir baime. Įeikime su dėkingumu ir nuolankumu, nes tas pats gailestingumas, kuris apkabina juos, apkabina ir mus. Ir tame gailestingume atrandame Dievo širdį.
Amen.