Following Jesus

Yra paprastas, bet reiklus atspirties taškas: mes iš tikrųjų nežinome, kas yra demonai jokia mechanistine prasme. Šventasis Raštas patvirtina jų realumą, tačiau nepateikia techninio „mikroskopo“ jų prigimčiai. Bandymai kurti išsamias teorijas iš susidūrimų linkę grįžti prie savęs, sustiprindami tai, kuo interpretatorius jau tiki. Jei taip yra, progresas prasideda ne nuo paaiškinimų dauginimo, o nuo jų išaiškinimo – atsisakant traktuoti demonų susidūrimus kaip naujų, objektyvių žinių apie pačius demonus šaltinį.

Apaštalo Petro neigimas yra viena iš labiausiai atpažįstamų scenų Evangelijų pasakojimuose, tačiau ji taip pat yra viena iš prasčiausiai paaiškinamų. Vyraujanti interpretacija tai pateikia kaip moralinį žlugimą: mokinys, kuris kalbėjo pernelyg drąsiai, pervertino savo drąsą ir vėliau patyrė nesėkmę esant spaudimui. Nors ši interpretacija atrodo paviršutiniškai patraukli, ji neatlaiko atidžiau išnagrinėjus, kai pasakojimo detalės vertinamos rimtai ir palyginamos su realiu žmonių elgesiu.

Gąsdinantis priešas ir pralaiminti strategija

Velnias nėra trivialus priešininkas. Jo nenugali nei vien sumanumas, nei moralinis savęs tobulinimas. Kai ištinka nelaimė – kai gyvenimas griūva taip, kaip atrodo tikslinga, daugiasluoksnė ir negailestinga – žmonės instinktyviai griebiasi to, kas atrodo teisingas atsakas: prašymo, pagrįsto teisumu.

Jie protestuoja. Jie ginčijasi. Jie apeliuoja.

Jie vienaip ar kitaip sako: man taip neturėtų nutikti.

Tačiau būtent čia ir prasideda klaida.

Leiskite man paaiškinti Persikėlimo sąvoką kuo paprasčiau.

Kai Jėzus kalba apie garstyčios grūdo dydžio tikėjimą – tikėjimą, kuris gali kalnus perkelti, figmedį nudžiovinti ar medį jūroje pasodinti – Jis ne poetiškai perdeda. Jis rodo į kažką realaus. Klausimas ne tas, ar tokie dalykai gali įvykti, o kaip jie gali įvykti nesugriaunant realybės į chaosą.

Norėdami tai suprasti, turime pradėti labai paprastai.

Paveikslėlis, kurį gali suprasti ir vaikai

Įsivaizduokite vaiką, piešiantį paveikslėlį.

Mato evangelijoje 7:21 Jėzus Kristus pateikia stulbinančią ir nerimą keliančią išraišką:

„Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“

Iš pirmo žvilgsnio mokymas atrodo paprastas: žodinio išpažinimo nepakanka; reikia paklusnumo. Tačiau tą akimirką, kai klausiame, kas tiksliai yra „Tėvo valia“, ištrauka atsiskleidžia į kažką daug gilesnio – ir daug labiau vieningo Evangelijose, nei dažnai pripažįstama.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Koranas ir Evangelijos visiškai prieštarauja klausimui, ar žmones galima vadinti „Dievo vaikais“. Koranas aiškiai ginčija ir atmeta tokį teiginį, o Evangelijos, regis, jį įvairiomis formomis patvirtina. Skaitant paviršutiniškai, galima daryti išvadą, kad jų pateikiami teologiniai pasauliai yra nesuderinami ir todėl mažai tikėtina, kad jie kilę iš vieningo dieviškojo šaltinio.

Naujajame Testamente yra nedaug teiginių, kurie labiau neramina – ir labiau nesuprantami – nei Jono evangelijoje užrašyti žodžiai:

„Jis tai pasakė, norėdamas parodyti, kokia mirtimi pašlovins Dievą.“ (Jn 21, 19)

Iš pirmo žvilgsnio prasmė atrodo paprasta. Šventasis Petras mirs kaip kankinys, ir kažkaip ši mirtis pašlovins Dievą. Tačiau paprastumas apgaulingas. Nes jei bent trumpam sustosime, iškyla gilus sunkumas:

Kur slypi šlovė kankinystėje?

Ar tai žiaurume?

Ar tai kančioje?